Skambutis.
Atidariau duris... Ten žmogus.
Žiūrim vienas į kitą.
Nepažįstu.
O paskui, ką besakyti. Padavė knygelę, Mano gimtinė — Lukštiniai ir skaičiau užrašą:
Kur ežerai, kur ežerėliai,
Kur Aukštaitijos kalvų slėniai
d. gerbiamiems Karlonams
Alfredas Ališauskas (parašas):
30 gruodžio 2011 metų Onutė iškeliavo pas Dievą.
2012m. 8 gruodžio
Širdingai dėkoju už atsiųstas knygutes..
Ką daugiau pasakyti. Bent jau šiandien – nieko. Mačiau kaip verkia vyras savo moters. O aš, regis, jam padėjau...
Pažinojau Onutę. Išleidęs knygelę „Eilėraščio sėja“ ilgai ieškojau pamesto Onutės ir Alfredo Ališauskų adreso, o paskui išsiunčiau numanoma kryptimi, prašydamas paslaugos, kad jeigu kas šiuos žmones žino, tai kad bent praneštų man.
Kažkas jiems perdavė knygeles. Ir štai susitinkame po 10 metų vienas kito negebėdami pažinti. Jis dar labiau suvyriškėjęs, nei dienai neišleidęs ašaros iš akių. Ne dėl žvaigždės, o dėl MOTERS.


Pranas
