metmenys I

Traukinys  stabtelėjo. Taip pamaniau, nes iki šiol jis visuomet tik stabtelėdavo ir važiuodavo toliau. Tačiau  šį kartą atsitiko ne taip, kaip visuomet.
    —  Kaip Eilėraštis jaučiasi?  — atidaręs  kupė duris pasiteiravo dėdė Kazys.
    Jis dar vis netikėjo, kad tikras jo vardas Kazys, bet aš irgi  buvau neperkalbamas. Jau seniai kreipinyje  nepasirodydavau su „ ponas ar draugas konduktoriau“. Todėl ir šį kartą kaip  jau įprasta:
    — Nagi dar alsuoja, dėde Kazy, ir Eilėraštis. Šią dieną, regis, atsidavęs pasikalbėjimams su vėju. Bent  aš  taip  suprantu:

Nėra kam  glostyti,
tik  tu, o vėjau.
Net geras žodis traukias nuo manęs.
Galbūt todėl,
kad iškasiau gilias tranšėjas
ne kur toliau, netgi ne žemėje,
o savyje.

Bet tu, o vėjau,
skersvėju atpūtęs,
ir vėl su šypsena sakai,
kad tai tik įžanga, tik javapjūtė,
ražienas jos greit arimu užvers,
bet tai dar — ne bažnyčiomis apvaikščioti kapai.

Tačiau, o vėjau, nemanyk,
Kad buvo paprasta išlikti iki  jos
ir skaudančiam,
ir mylinčiam,
Ir tikinčiam,
kad jeigu bus geriau,
tegu tai atsitiks rugpjūtyje,
kai dar ir  gėlės  žydi,
ir paukščiai neišskridę
pasilesinti svetur.

    — Taigi, — pasakė  dėdė Kazys, bet suklusęs ir  ne ką supratęs, tuoj pasiteiravo: — Apie ką jis, Eilėraštis?
    — Ogi bala žino. Kai atsiradome  traukinyje, atrodo, kad  elgiasi daug ko atsižadėdamas. Net pradedu  pagalvoti, kad toks traukinys lyg savęs atsižadėjimo vieta. Kuo toliau nuveža, tuo daromės vienas  kitam svetimesni. Bet, mielas  konduktoriau, dėde Kazy, šįkart, regis, jis sustojo. Negi? Taip gi nebūna...