Labas, ryte.
Suprantu, kad kol esu, be manęs nemokėtum būti.
Patikėk, miela tai  žinoti.

Atsikėliau prieš penktą, kai dar ir Snygis nebuvo pasirodęs. Taip  atsitikdavo ir anksčiau, tačiau anksčiau man nelabai rūpėję, kodėl taip anksti? Bent  mano galva — anksti. Šį kartą net ir  atsakymo sulaukiau - esą, kad ilgiau pasirausęs po save , pamatyčiau, jog  ten ne tik aš.

Palinkėjau Snygiui, o paskui sau geros  Pusiaužiemio dienos. Dabar šiuos linkėjimus išsiuntinėju visiems, kas juos perskaitys..

Tuščia.
Diena be jausmų ir  nuotaikų. Sakyčiau Niekieno diena.

Oi jūs, vaikai, taip darykit, kaip Omnia daro. Žinoma, pasitelkęs į konsultantus kokį nors jam žžžžinamiausią šio amato užsienietį. Taigi, pirmyn, vergai nužemintieji, paskui Omnią. Ypatingai pasistenkite tie, kurių kūryba verta bestselerių tiražų Kaip, tarkime, kad  mano...

Erkių yra ir  bus, bet jos čia dviejų rūšių - viengalvės ir dvigalvės. Atrodytų, senas  reiškinys, o pastebiu tik šiandien.

Viskas sugrįžo būti, kaip buvę. Tik nesmagu, kai  tokie dalykai vyksta neįspėjus. Bet gal pats žioplys — nepamačiau, neišgirdau. Tuomet atsiprašau.

Dingo dienoraštis, žinutės taip pat...
Kas galite  pasakyti, kokia  to priežastis?

  Imdamasis didesnio darbo vis daugiau laiko sunaudoju dvejonėms: verta ar neverta po jį kapstytis, kuomet amžius toks, kad nežinai, ar jis bus padarytas. Taip ir šį kartą: ir taip, ir anaip galvojau, kol pagaliau ryžausi čia ateiti su vežėjo užrašais, pasirodydamas išvakarėse nedidelio, bet man mielo jubiliejaus: ryt sukaks 20 metų, kai į pirmą kelionę išvažiavo „Radijo karieta“ ir štai dabar rašau it prologą, it pratarmę:

Nežinau, kaip suklusti,
kaip įeiti į Dievą
ir parodyti vieškelį platų...
Negi šitiek, net dvidešimt metų,
kai ne tas jau, ne tas...
Tik sarmatos lig šiolei pakanka
neužmiršti savęs:
kartais, regis, ne žirgas,
O aš tartum žirgas
Karietą vežu.
O, atkelki vartus, atmintie.
tegu bus, kaip ne sykį kad buvę:
girdit? Ygaga žvengia,
kanopulėmis žemę dundena,
o Perkūnas, praplėšęs dangų:
— Ryžkis, seni.
Arba niekada,
arba dar kartą bandyk.
Jeigu taip, tai paėmęs kepurę,
peržegnok kelią,
kad atgal nereikėtų sugrįžti .
Ožiaragis — antai – kaip tada,
kaip prieš dvidešimt metų...
Kas bežino, gal ir jam
bus smagu atsiminti

  Tai va: žiūriu į dangų ir laukiu rytojaus... O sieloje lyg pilniau.

Kažkoks biesas  kutena prisiminti Radijo karietą. Per 5 metus trankiausi  su  ją  po Lietuvą ir po save.  Po kelių dienų ( sausio 15 d.) sukanka 20 metų, kai jį išvyko į pirmą kelionę. Pasitelkus fantaziją, regis, smagu  būtų prisiminti, tačiau beveik  akivaizdu, kad jėgų neužteks. Ir vis dėlto, kol  užteks, gal tegu keliauja...