Parašiau Facebook...

  Imdamasis didesnio darbo vis daugiau laiko sunaudoju dvejonėms: verta ar neverta po jį kapstytis, kuomet amžius toks, kad nežinai, ar jis bus padarytas. Taip ir šį kartą: ir taip, ir anaip galvojau, kol pagaliau ryžausi čia ateiti su vežėjo užrašais, pasirodydamas išvakarėse nedidelio, bet man mielo jubiliejaus: ryt sukaks 20 metų, kai į pirmą kelionę išvažiavo „Radijo karieta“ ir štai dabar rašau it prologą, it pratarmę:

Nežinau, kaip suklusti,
kaip įeiti į Dievą
ir parodyti vieškelį platų...
Negi šitiek, net dvidešimt metų,
kai ne tas jau, ne tas...
Tik sarmatos lig šiolei pakanka
neužmiršti savęs:
kartais, regis, ne žirgas,
O aš tartum žirgas
Karietą vežu.
O, atkelki vartus, atmintie.
tegu bus, kaip ne sykį kad buvę:
girdit? Ygaga žvengia,
kanopulėmis žemę dundena,
o Perkūnas, praplėšęs dangų:
— Ryžkis, seni.
Arba niekada,
arba dar kartą bandyk.
Jeigu taip, tai paėmęs kepurę,
peržegnok kelią,
kad atgal nereikėtų sugrįžti .
Ožiaragis — antai – kaip tada,
kaip prieš dvidešimt metų...
Kas bežino, gal ir jam
bus smagu atsiminti

  Tai va: žiūriu į dangų ir laukiu rytojaus... O sieloje lyg pilniau.