Galvoju apie daug ką, bet akivaizdu, kad apie save daugiausia. Ar tai nenatūralu? Ir dar:  apie save įvairiau galvoju, taigi platesniu spektru, negu apie bet ką iš kitų.

Galvoju apie daug ką, bet akivaizdu, kad apie save daugiausia? Ar tai nenatūralu? Ir dar:  apie save įvairiau  galvoju, taigi platesniu spektru, negu bet ką iš kitų.

Laukiu rytojaus manydamas  kad jis bus  geresnis, o  iš  tikrųjų — laukiu išsikvėpsiančio savęs.

Taigi, rytojus išaušo. Beliko  savo pažadą  vakarykštį įvykdyti, taigi pasigerti.  Yra ir proga, beja. Tik kad va  norai kažkodėl ataušta.

Rytoj ruošiuosi pasigerti. Sąmoningai. Ne taip,  kad „netyčia“

Sugrįžo iš tremties auksaburnis. Mąstau, kad gal reikėtų užpirkti mišias. Pyktis gi  su juo, o — ne. Tai tiesiog būtų nuodėmė.

Sapnai  pabudino anksčiau negu norėta. Trankiausi  po Sankt Peterburgą Jie priminė ir a.a.  Stasį Patacką, su  kuriuo dirbau radijuje. Jau  senokai  miręs. Taigi, pasirodo, kad  pažįstamuos primena  net  sapnai, jeigu pats  tai nesugebi ar nenori padaryti.
O klajonės  po Leningradą nykios, ieškant adreso, kurio net  nežinau...

Atėjo laikas nenorėti, kad bet kas vertintų kūrinį ir nesvarbu kaip - gerai ar blogai. Tai, matyt, irgi senatvės požymis. Ji nenori viešumos, ji jau tiesiog  bijo save  demonstruoti. Net ir žvaigždės žiūri žemyn.

Puškinui pakako būti Puškinu, sulakus 37- eių, o aš dvigubai daugiau sulaukęs dar vis kvailioju.
O gal tai savotiškas laiko praleidimas nenuobodžiai tinginiaujant?

Nykus kaip ne olimpiadoje