Pasaulio pirmenybėse 1-oji vieta be medalių, yra pagirtinai aukštas laimėjimas. Su tuo ir sveikinu  Lietuvos krepšininkus,  dviejų taškų skirtumu pralaimėjusius prancūzams.

Nekalbadienių mano būtyje kažkodėl gerokai padaugėjo, tačiau Grigaliaus  kalendoriuje jokių pokyčių. Ir  bendrai, daug  kur ne taip:

Kas atsitiko, kad vėjas,
kurį kėliau, pūčiau ir sukau juo malūnų sparnus,
nutilo, nurimo — nėėėraaa...
Net  nustebti nemoku,
kad kraują užkaistų tokia netektis.
Tik tyla šit dar klausia per raidę:
kas atsitiko?

Senokai jau
be rašalo rašau.
Regiu, kaip raidės džiaugiasi
baltoj dienoj ekrano
— Dienoraštinės esame, — pasakė kažkuri,—
mums daug nereikia:
pakanka tiek, kiek matome nuo stalo,
žiūrėdamos tau į akis.

— Na ką gi, ačiū — padėkojau droviai
už tylų šypsnį, lūpose įspraustą,
ir alma muzika iš būdvardžio kaip smuiko —
dienoraštinės...
taigi raidės mano.

Tegu negęsta ji, tegu.
Dar, regisi, ne karto taip nebūta
kai šitaip atsargiai paketinu
net ir dienoraštį arčiau prie mūzų glausti..

Buvau Verkių reg. parkę  grybauti, tai  vos kojas parvilkau. Kalnų kažkiek įveikiau, bet  ne tiek daug, kad galėčiau pasigirti. Suradau ir  du baravykus, bet irgi abu mano metų, nors ... sveiki. Paberžių kažkiek, o  daugiausia — netgi  nemenkai —- kazlėkų. Jauni, gražūs, kad  smagu prie tokių būti.

Gerai būtų, kad bent dienoraštyje  galėtumei save pataisinėti,  atlikti juodraštinį  darbą. Bet  čia, deja,  neįmanoma. Kažin - kodėl? O štai, pavyzdžiui, F (facebooke), jokių problemų dėl to.

Bjauriausia ne tai, kad geras kūrinys vertinamas 1, bjauriausia, kad neretai taip vertinama nepasirašius. Tai, mano galva, yra esminis žmogaus kokybės ženklas.

Niekas  man taip greitai neįgrysta, nepabosta, kaip aš pats sau

Kai ilgai  būni  ir  būni, o paskui liaujiesi  būti, tai netikėtai  pajunti, kad  ir  senatvėje  dar atsiranda proto.

Ir vėl sodas lyg  vėlyvo rudens.

Kritikas visuomet post factum kaip, beje, ir post scriptum.