Dienoraštinės...

Senokai jau
be rašalo rašau.
Regiu, kaip raidės džiaugiasi
baltoj dienoj ekrano
— Dienoraštinės esame, — pasakė kažkuri,—
mums daug nereikia:
pakanka tiek, kiek matome nuo stalo,
žiūrėdamos tau į akis.

— Na ką gi, ačiū — padėkojau droviai
už tylų šypsnį, lūpose įspraustą,
ir alma muzika iš būdvardžio kaip smuiko —
dienoraštinės...
taigi raidės mano.

Tegu negęsta ji, tegu.
Dar, regisi, ne karto taip nebūta
kai šitaip atsargiai paketinu
net ir dienoraštį arčiau prie mūzų glausti..