Reikia suprasti, kad manęs  čia nėra. O jeigu kas pamato, kad  esu, tai tik todėl, kad ne aš Rašyke, o Rašykas manyje.

Kai aptemsta  lauke, tai ir sieloje aptemsta. Bent jau šiandien tikrai taip.

Linkėjimai iš 77-jų

Diena kaip apytamsis  vakaras.
Na, o rašykams  ketinu leisti pailsėti nuo savęs

O ankstus rytas toks, kad , regis, vieversys galėtų kilti  į dangų pagiedoti.
  a) kad  vanduo  iš sniego  teka,
  b) kad  baigiasi švenčių lava.
  Tik  va  nors ir rytas, bet tamsu.

  Grįžau iš parduotuvės. Pusto. Vietomis  sniego netgi nemažai. Sugrįžęs perskaičiau Juozo eilių ir įvertinęs 5, parašiau:
  Tai vienas iš tų, kuriuos aš meiliau priimu ir  priskiriu, kaip vieną iš geriausių, kuriuos skaitęs.
Būk drūtas.
  P.S. Jeigu paprašytum daugiau, nedaug ką gebėčiau. Grįžau iš krautuvės. Kišenėn belikę 1,80 lt. Ubagui tiek nemažai, bet iki vakaro ir juos išleisiu. Neliūdėk sutikdamas eurą. Dievo valia Lietuvos vis mažiau. Kiekvieno rankos į save, į save. Dievo taip pat.

  Paskutinioji skaičiuoja paskutines 2014 valandas. Pasikėliau jau atskaičiavus 6 val. Dabar jau 7.
  Naujininkuose truputį sniego. Naktį lyg papustė. Manyčiau, kad ankstesniu, jau turėtu sniegu.
  Anot  Svoloč, tarkim , kad aš šuo.  Bet ne,  dar ne šuo. Vis dar turiu Kandžių ir man nesinori užimti jo vietos. Kilstelėjus jam porą kartų koją, sugrįžome  iš laukio ir dabar  vėl nuėjo į gultą. Šiaip ar taip, paskutinis 2014 metų rytas. Kito šiemet  jau nebus.

Sveikinu su Naujaisiais, 2015!
Būkite gražūs ir jauni. Net ir seniai — be senatvės. Žinoma, jeigu čia tokių yra.

Nei šilta, nei  šalta, nei jaukiau, nei kitaip kaip įpratęs. Matyt, jau ir šventėms į tokius kaip aš, reikia įsiveržti laužtuvais... Kalėdų seniai  jų nepakelia. Ir vis dėlto bandysiu švęsti. Gal netgi švenčiu, nes pasikėliau vėliau negu vakar ir  kitomis  dienomis.

  Nelauktai  diena prasidėjo, bet ne  todėl, kad prasidėjo mintimis apie  tai, ką dabar parašysiu, būtent:
  jeigu kažkiek arba kažkam pasirodo ne taip, jeigu kūrinyje „Aš“daugiau,  žiūrėk ir mokoma — esą, į dienoraštį.
  Kodėl?  Ar todėl, kad manoma, jog  jie nepajėgūs turėti meninės vertės?
  Manau, kad jie turi teisę būti meno kūriniais kaip ir nuotraukos, kuriose neišbaigiamai užfiksuojamos žmogaus dalios apreiškos per jo portreto (paveikslo) niuansus.
  Kodėl suamaniau pakalbeti apie tai, kuomet, atrodytų, ir taip viskas aišku. Šiandieną Kūčių vakaras su jo vakariene ir jomis viskas pasakyta. Tačiu nemenką laiko gabalą buvau apie tai užmiršęs, o atsakydamas į kelėdinį pasveikinimą, pasiųstą man ir varnui Goliui parašiau:

  Ačiū.
Dėkavonę siunčia ir Golius. Sakė, kad jo dar — kai prieš šventes toks darbymetis —  niekas nesveikinęs. Sakė, kad jeigu jam dar pasitaikytų galimybė surengti balių savo geriausiems bičiuliams, jis Jus būtinai pakvies ir pasodins į išskirtiną vietą, t.y. paprastų, bet nuoširdžių  svečių.
  Stegiuosi padėti jam, bet ...  šiandien sapnavau, kad nusileidžiau nuo nemenko kalno. Paskui lyg supratau, kad tai viena iš Egipto piramidžių. O kol atsibudęs mąsčiau, kodėl jos čia, išgirdau žinią,  kad gimtame kieme pasikorė jau anksčiau mirusios pusseserės vyras.
Bet ar tai reiškai, kad balių nebus?
Jeigu Golius tiki jais, tikiu ir aš.
Ir net teigiu:
Kol nusileisiu nuo šitų kalnų,
dar balių bus.