Šiandieną nieko neveikiau, tik „ pavaikščiojau“ po stalčius, o pavargau it mišką būčiau kirtęs.

Regis, pirmq kartą pagalvojau apie... apie save. Ir pasidarė smagu, kad  dar nenumiręs.

Išties liūdna, kai matai, jog žmogus neva  mąsto, bet, deja,  neturi  kuo.

Vakar sugrįžau iš sodo ir jaučiu, kad ateiti prie  interneto nesinori. Skaityti ar rašyti taip pat nelabai. Gamtoje jautriau, įdomiau, mįslingiau.
Gamtos kūryba  aplenkia žmogų, ten  jį  gyva, kurianti pati  save.

Jis gimė 1939,  aš -irgi,  Jis sausio  mėnesį,  aš- irgi. Jis 31 d. aš dviem dienom  anksčiau. Tai kaip čia  dabar, a? Jis šiandien mirė, (taigi, R. Ozolas), aš dar eilėraštį parašiau, kad ir, anot Kęstučio, dvelkiantį kerpėmis beigi pelėsiais, bet... 
  Nepyk. Kęstuti, savo  kvapo  jau irgi nejaučiau.

Jau nuo kovo 10 dienos dienoraštyje anė vieno įrašo. Kodėl?  Tuščia gyvenime? Labiau panašu, kad  tuščia galvoje, tuščia sieloje.
O perskaitęs  ankstesnius  įrašys, ypatingai pirmuosius, džiaugiuosi, kad  jie yra.

Gera diena  buvo. Su gervėmis danguje.
Linksma girdėti.

rytoj  bus  geriau

Šiandien „Rašyke“ mano 13 su  dviem  nuliais kūrinys (1300). Nei džiaugsmo, nei liūdesio. Gal kažkiek nesmagu, kad taip greitai.