Čia dar žmona, šunelis ir sūnaitis Ignas. Žmona priekaištauja, girdi, į bomžą panašus. Persirenk gi, puošnesnis būk. Ir nors paklusau, tačiau kelnių klyno užtrauktukas taip ir pasiliko prasegtas. Tai irgi puikai parodo, kaip atrodau  išėjęs peršliaužti per  savo 77- tuosius.  Pamatęs tokį ne vienas pasijuos, nusijuok,  nusišypsos, o  man  nesmagu. Pasilikęs vienas pasiėmiau tekstą, tą pirmąjį, atvertusį eilėraščių ciklą „Šliaužiu“. Skaičiau jį ne pirmą  kartą, tačiau  dabar  pajutau, kad perskaitau kitaip. Nuo pat pradžios, nuo jo pirmųjų eilučių.

Sunkiausia nemeluoti savyje.
O ir savim  į aplinką  taip  pat.
Net jeigu ir gramatikai skaudėtų
Išgirdus šitokį beraštį
Su dūmais kalbą pučiant į akis...

Nemeluoti savyje? Chm. Ir savimi į aplinką? Chm.  Išties, iš kur seniui tiek drąsos? Negi nemelavau? Kad ir tada, pirmą kartą išvažiavęs karieta? Nors tuomet netgi  ne toks senas. O štai juodu  ant balto parašyta;
  „Keistai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai tas žmogus sako, kad, girdi, susiruošė ieškoti  žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras,  jeigu net tektų  nuvažiuoti i xx amžiau pradžią ar net į gilesnius laikus. Karieta  menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: tikime ir  abejojame, abejojame ir tikime.
  Perskaičius ausis užgriuvo tyla, tačiau atrodė, kad ją galima ir akimis matyti, panašiai kaip mokyklinę lentą, ant kurios, mokantis  rašto, daug ir sunkai rašyta kreida. Ir nors dabar skaitau iš 1994 metų sausio laikraščių iškarpų, bet taip lyg ant juodos lentos kreida užrašytą tekstą.
  „Ne, žmogeli! Su tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi, tai greit pamesi. Todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą.  Atrodo, kad patenkintas, jeigu prisiminęs savo tėvo mėgiamiausią  dainą užtraukė.“
Skaitau save?  Negi? Tą, kuris prieš dvidešimt metu? Negi?  Susigauti jausmuose ne paprasta, kai čia pat ir kitas tekstas, iš 2015 metų pabaigos:

Matau, išaušo dar viena diena.
Šviesos truputi  lyg daugiau.
bet atsitiko, kad jaučiu
ne taip, kaip būdavo anksčiau,
kad šį pasauly jau ne širdyje,
o saujoje tarp pirštų gniauždamas laikau.
Ir byra jis smiltelėmis, vis barstos,
vėtosi kaip Nidos kopos.

Ar manote, kad jeigu saujoje
tai jau nesopa?

  Nežinau, kaip veiksmas toliau - gal greit, gal vėliau save rodys ar visai išblės, išnyks, bet faktiškai čia kalbu apie jau anksčiau pradėtą, bet pamestą  sumanymą pabūti būtojo laiko kelionėse kartu su  esamu šiuomet savimi. O kad tai ne šios dienos  sumanymas, galima išgirsti ir iš čia ištraukomis deklamuojamo  eilėraščio  „77 (ne taip, kaip būdavo,)

Antai, matau – driežo inkliuzas
gintarą į Nidą plukdo
sumanęs šitaip kopas suturėti.

  Šios eilutės man labai mielos, prasmingos. Nesunkiai suvokiu, kad dalis eilėraštį skaičiusiųjų ne ką išgirdo iš jų. Manau, kad taip bent dalinai todėl, kad neprisiminta gintaro kilmė. Ši materija tik per laiką tokia, o kažkada, prieš nežinia kiek metų, dienos šviesą išvydo kaip pušies sakai.
  – Ėgi, aūūūūū! Ar girdite mane?
  Ausyse tylu. 0 sieloje? Ar tik ne karietos žirgas Ygaga sužvengė?  Ar tik ne botagu pašvilpė vežėjas?

būnu nusidanginęs, tačiau atsiminęs radijo karietą it kompaso rodyklė tuoj pat akimis nusitaikau pietų kryptimi, viršugalvį palikdamas šiaurei. Nuojautos atkakliai prievartavo patikėti, jog jį pagaminta šio krašto meistrų. Į jokią  kitokią šalelę nesu taip  dažnai iš arti ar toli nusitaikęs, kaip į Lietuvos pietinį pakraštį, apgyvendintą šilų dzūkais. Apie juos gan trumpai tariu: šiliniai. Ir kaip jau įpratęs, rodau į juos nuo pasienio su  Baltarusija, kur miškuose, smėlynuose, balose kaip paukščių gūžtos sutūpė jų didesni - mažesni sodžiai, girdėdami Marcinkonių, Druskininkų, Ratnyčios ir Kabelių parapijų bažnytinius varpus. Man būna smagu, kad ir labai pavargusį, čia tokį  greitai užmiršti. Dvasia greitai atsigauna ir, matyt, todėl suprantu, kad prasmingiausia šio krašto ypatybė yra ta, kad čia nesunku būti laimingam, priklausyti tokių žmonių kategorijai ir tuomet nebūna neįmanoma šį kraštą prisiglausti arčiau savęs ir kažką  paniūniuoti, padainuoti, paeiliuoti, o, atsiradus poreikiui, paskaityti save. Dažniau iš senesnių laikų užrašų, bet nebūtinai. Šis kartas irgi ne toks. Jis šviežias ir gal nesuvirškintas kaip derėtų, bet:

O nemanyk, Žmogau,
kad nenorėčiau būt gražus,
nenuodėmingas,
su knyga, kaip sėtuve
javams ir medžiams sėti

Dejuoja manyje legendos, pasakos, dievai,
dejuoja varnas Golius, žirgas Ygaga
dejuoja karieta, 
O aš, beje, taip pat. Gal net  skaudžiau,
nes šitiek daug turiu –
net šilinius.

O ne, nereikia man kalbėti, kad
nuo čia prasideda tėvynė.
Bet ar tik tiek?

O žodi,
kilstelki aukščiau
ir būk nelengvas akmenėlis,
žinojau visąlaik
labiau nepaprasta,
kad čia  p r a s i d e d a  Žmogus –
šilinių kraujas, jų bažnyčios,
šaltiniais suteka į sielą
ir vieškeliai, išeinantiems negrįžti.
nelyg  žalčiai sušalę
ant krūtinės susirango.
ieškodami sau šilumos.
Ir nesmagu, kai veidrodis aptemsta,
Atėjus pažiūrėti  į save

Na, taip.  Matau: yra Pranucis.
O Žmogus?
Žvalgausi, ieškau, ir..
Dieve, apsaugok!
Nesakau, kad nesurasiu jo,
bet vėjas pučia į akis,
žalia pušis atsiremia į petį.
Žinau, miške negieda vieversys,
bet nuo krūtinės galvą kilsteli žaltys
ir neskubėdamas žodį po žodžio kalba:

  – Ir taip: 
1994 m. sausio 15 d. 10 val. 30 min. eteryje  pirmą kartą pasigirdo radijo karietos šaukinys. Aš irgi kilstelėjau nuo galvos karūną ir palinkėjau laimingos kelionės ne tik pas žmogų, bet ir į  žmogų. Kranktelėjo varnas Golius, sužvengė žirgas Ygaga. Taigi, buvo taip, o dabar giedok, Pranuci. Jeigu neatsirastu  kam  dainuoti, aš padėsiu. O Žmogus, kaip suprantu, irgi išeina iš  miško, iš šilinių. Išeina, Pranuci,– pakalbėjo geltonausis, o kilstelėjęs galvą dar aukščiau, uždainavo:

Yra  pasaulyje  dalykų
Labai tikrų, bet daug  - ir ne,
Kaip atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta...

įvardinti „Skaitau save“. Neatrodė, kad būtų sunku ją turėti, nes po visur sumėtytus raštus reikėję atsirinkti žymėtus kelionių karieta tematika.  Ir taip turėję atsitikti po dvidešimt metų, kai ji išvažiavo į pirmąją kelionę. Pradėjęs šį darbą pleptelėjau liežuviu:
– Dėkui, kad išgirdote. Dar iki to laiko toloka, tačiau jau dabar pasijaučiu jame, kaip nūdienoje ir sakau, kad jeigu kas pasakytų, jog, girdi, per devyniasdešimt devintąsias savo Velykas apsivalgiau kiaušinių, tai  tikrai, kad – ne...
– Per devyniasdešimt devintąsias? Betgi iki jų dar laukti ir laukti, – kranktelėjo varnas Golius. Raukydamas nosį kažką  po ja paburbėjo Vidinis. Tačiau manęs tai neveikė, nes jau tuomet buvau pasiryžęs sekti varno Goliaus pavyzdžiu, gyventi nesibodint gyvenimu, gyventi  paglostant jame kiekvieną laiko lašą, o ir patį laiką performuoti į darinį, materiją panašų į vašką ir lipdyti, lipdyti...  Ir metus, ir  dešimt, ir šimtą ir dėl to nesikuklinti, nepaisyti, kaip kas rodys į tokį užsiėmimą. Laikas kažkuo darėsi vis labiau panašus į Dievą, galbūt  net reikalingesnis, kad ir dabar neužmirštu pakalbinti parašais. 

Nerimsta Laikas
nors ką daryk,
ar nieko nedaryk.
Net tyloje, net naktyje
po akimis užmerktomis,
net dvasioje, kuomet išgrynintas esi.

Vis atidžiau įsiklausau
į šitokią neramią būtį,
be priekaištų priimdamas į savo dalią.
Kartais klampus nelyg Čepkelių balos.
Kartais gilus, patvinęs ežerais,
undinėmis pragydęs kaip legendos,
o kartais toks sunkus, kalnais užaugęs
kur Bakanėlis  – už visus aukščiau.
Ir vaikšto Laikas manimi tokiu,
kad regisi,
jis visa ko didžioji priežastis,
be jo išties net plaukas nenukritęs nuo galvos.

Save žymiu juo užrašydamas datas,
per jį stebiu kitus,
matuoju praeitį ir ateitį planuoju juo.
Per jį išgrynintas dvasia šliaužiu,
net nemokėdamas suvokti,
kas būtų (ir ar būtų?),
jeigu be Jo?

Prie raidės pasilenkęs,
skaudžiai pamąstau,
kad Visagalio vardas būtent jam priklauso, 
o Dievas jau paskui.
Galbūt kaip parankinis?
Trejybėje gal paskutinis:
Laikas – Visata ir Jis?
Kaip įnagis jų erdvėse
įvardinti būties pasaulių įvairovę
daiktais, gyvybe, mirtimi
pragaru ir dangumi,
drąsa ir baime... 

  Dabar apie devyniasdešimt devintąsias savo Velykas netgi nepamąstau. Po savo ateitį žvalgytis, kad ir mintimis,  irgi neatrodo reikalinga. Bent kiek reikšmingesnis  šis reikalas pasidaro, kuomet  pasklidęs kaip eteris po milijardinę Žemės žmonių minią, atsikvepiu jos visuma kaip vienetu ir žinau, kad nors gyvasties  akimirkoje esame visokie, ir ne tik žmonės, bet užsibūti tokioje jos formoje niekam nelemta. Štai akimirka, kad ir šimto metų trukmės ar kelis  kartus jos daugiau, bet... tik tiek.  Laiko ir Visatos mastais tai akimirka. Ir suprantu, kad man jos pakanka, kad žinočiau,  kad Laikui ir Visatai tokie  reikalai nerūpi. 
  ... o už lango gegužė ir sninga, sninga. Visa sodo žemė balta, bala.  Prisnigo vyšnių žiedais. Greit ištirps, sunyks. Kaip sniegas, bet ne visiškai taip . Sniegas į vandenį, žiedas į puvinį. Ir nuo vieno, ir nuo kito žemė darosi derlesnė 
  O devyniasdešimt  devintosios  Velykos?
  O, jos  dar gali palaukti.  Jos netgi nebuvo priežastis pabandyti parašyti knygą. Tiesiog  kaip  šiandien, knaisiojantis makulatūroje atsirado poreikis atidžiau pasižiūrėti į kai kuriuos  savo darbus ir pasiimti juos į  knygą. Laimingi laiko nepaiso, todėl kaip tuomet, taip dabar nemanau, kad šliaužiant per septyniasdešimt septintuosius tai galėtų būti priežastimi manyti  kitaip.

Iš tikrųjų, Simonai? Girdžiu, kad šiandien tavo gimtadienis. Nors žinau, kad esi paslaptingas ir neretai pasirodžiusi žinia neatitinka tikrovės. Taip jau susiklostė mūsų gyvenimai, kad vis labiau bijomės save tikrų, iš gyvenimo atėjusių į bet kokius raštus, o internetinius gal labiausiai. Betgi sveikinu. Būk drūtas ir sakau, kad be tavęs „Rašyke“ peizažas skurdesnis.
Sėkmės tau geriausios linkiu. Kūryboje, žinoma, irgi.

o aš pamaniau, kad skaityt save protingiau iš ten, kur pajauti, kad toks paskaitymas galėtų geriausiai pasitarnauti nūdienai. Iš atminties dar vis neatsitraukia eilėraštis iš 2009 metų, pavadintas „Bakanėliu“, bet perskaityti ar pasirodyti su jo pabaiga viešumoje nesinori dėl užkliuvusių kelių jo eilučių, būtent:

Tegu druska čia valgyta
Į meilę prakaituos,
O mūzos, kaip Kazys Saja
Ar Jonas Mikelinskas,
Šiliniuose įkritę,
Nemokės sugrįžti atgalios…

  Ir Jonas  Mikelinskas? - suabejojo raidė eR.– Kad ir jis „įkritęs“ šiliniuose, o ne, neteko girdėti, bet jeigu rašai, matyt, žinai.

Žiūriu i Bakanėlį  savyje.
Lipu į jo viršukalnę su pušimi.
Ir ežeras nuslūgsta veidrodžiu  žemai
Dangus – po kojomis
Dangus-  viršum galvos
Šiliniai... Kur nueik – visur rasi
Ar gali atsitikti  taip,
Kad  Jonas Mikelinskas
Neapkabintas šitokios būties?
Kad bent  savy  nesijautė
Esąs piliečiu jos?
O parašyta  juk:

Jis ėjo ir ėjo. Tik rašė ir ėjo.  Už akių kartais pasvarstydavom: apėjo Jonas Žemės  rutulį ar dar ne?

Dėkoju, Bakanėli, tau
už duoną –
sakramentą burnoje.
Kartu su smėliu tarp dantų,
Ji girgžda taip,
kad ir sotu, ir skauda.
O ne, aš  neužversiu Jono Mikelinsko
tavo  eilėraščio  eilutėje,
Nes parašyta juk;

O jis ėjo ir  ėjo– devynis  dešimtmečius: gegužės mėnesį  jam  būtų sukakę devyniasdešimt  treji.

Įsiklausau.
Ar girdite,  kaip  skamba: būtų?
Net ir gegužei nužydėjus neatsitiks kitaip
skambės, kaip  skambtelėjo kartą:
būtų!
Tik nemanykite,
kad atmintį numirusiems rašau
ant aukšto Bakanėlio prie pušies parimęs.
Nuo jo prasideda šiliniai.
Nuo jo, o raide eR...

Taip jau atsitikę, kad aplinkiniai kaimai, taigi ir mano gimtieji Šklėriai, o ir pats prie Grūdos ežero įsitaisęs Ašašnykų sodžius, taip vadinamo ežero beveik nežino. Užtat visi puikiai žino Ašašnykų  ežerą. Žino ir taip jį vadina. Taip elgdavausi ir aš, bet vieną kartą, toptelėjus apie jį prabilti kaip Grūdo ežerą, lig šiol išlieku tokiam polėkiui ištikimas – vadinu jį Grūdo vardu ir manau, kad taip ir turėtų  būti. Tačiau jeigu neatsitiktų taip, bus smagu  jausti, kad prie jo auginu ne tik aukštą kalną Bakanėlį. Beje, kaip duoną auginu, kaip peną sielai. Ir galbūt  ne  tik savo. Seniai  buvau ten ir nemanau, kad dar kada būsiu, bet  man toks kalnas prie Ašašnykų kaimo vis  aukštyn ir aukštyn, vis  lipa ir lipa į dangų. Apie jį ir poezija rašęs, bet  dabar, perskaičius ją, jau taip:   

77 (Šilinių duona man kaip sakramentas)

LXVIII
Čia man nebūna įkyru
žiūrėt į vandenį ir laiką.
Pasisemiu į saujas smėlio
ir atgal pilu –
čiurkšlelė po čiurkšlelės
byra pro pirštus,
Atrodo, kalną burnoje
kaip duonos trupinį kremtu.
Nerimsta, kaip Ašašnykai,
vis girgžda tarp dantų,
į dangų dar aukščiau vis lipa.
Šilinių duona... Man kaip sakramentas,
nelyg iš Dievo rankų valgau ją
ir iš tiesų, ar neatėjo laikas
prašyt eilėraščių,
kad nors skurdžioj poemoje,
sakmėj kad ir neišradingoje
įaugtų jie kartu su širdimi mana?
Šilinis juk.
Šilais nudeginta širdis.
Čia ir akmuo,
net titnaginės kalba su manim
ir kartais būna –
atmintis, nusliuogusi į praeitį,
atranda pradžią

RAIDĖ eR:
Man miela būti ten,
kur mintys tartum bangos ežerų
maištauja, žaidžia, juokiasi ir pyksta.
Tik nekalbėk man, nekartok, Pranuci:
o raide eR,
aš taip čia giedu iš Tada,
kur Agota, kur varnas Golius ar Vidinis,
kur karieta sudužusi, dar vis kelionių laukia.
Žinau, atsimenu tave
per kūną, kai akis galėdavo
kiekvieną judesį matyti.
Na, o dabar?
Dabar girdžiu kaip skauda,
kai išsigryninus dvasia
per delną šliaužia
kaip stiklas permatoma,
bet... nematoma.
Ir daužosi po stiklo narvą bitė,
bandydama sugrįžti atgalio.
Antai, pasaulis didelis akims matyti.
Jis be iliuzijų – ir tikras, ir čia pat,
bet kaip sugrįžti, kaip?
Net jeigu narvo priešpriešą įveikus?
Kaip susivokt minutėje,
kuomet iš tavo būto kūno,
Slaunus Žolynas žvalgosi,
sostu karalius žvalgosi,
Rugelis?

Nutilo raidė eR,
o aš tik aiktėliu:
– Oho! Tai  bent!
It perskaičiusi būtumėt mane iš ateities
neparašytą dar...

Neįpratęs dar prie dienoraščio, kaip pagalbininko padėti atminčiai, tačiau tikiuosi, kad  jo paslaugos nebus perniek. Jau dabar  bakstelį į reikalą atsiminti „Skaitau save“, taip suteikiant progą perredaguoti, pertvarkyti ankstesnius savo kūrinius, kurių  ne tiek  mažai – vien „Rašyke“ per 1300. Reikėtų atrajojus juos, perkramtyti žinant, kad ateityje  prie jų nebus leista sugrįžti.
  Na, o šiandien pro išsišvietęs 2015 m. gegužės 1 d. rytas. Iš  visur į  jį žvelgia  pražystantys sodai ir – kiek  tai gali  padaryti– Balsių apdylinės. Matau jas iš Palėpės departamento, kilstelėta  nuo  žemės  į 4 - 5 metrų aukštį. Tačiau  mano mintys  Ten, už  apie  pusantro šimto kilometrų, Ten, piečiausiame Lietuvos  krašte.
 
77 (nejau ir tu pavargti  sumanei)

XLVII 
Pavasaris jau rėdos geguže.
Vyšnia pražydo.
Slyva –irgi.
Gražu.
Ir obelis į žiedą sprogti pasiryžo.
Dar, regis, neseniai
po šitą kraštą važinėjau karieta
ir, būdavo, žodelį po žodelio
į eilėraštį dedu,
kaip kad:

Vanduo nurimęs,
Regisi, net plaukt nemoka.
Aš atėjau pabūti, parymoti,
Kur smėlyje išauga duona.
Čia jos mažiau negu kitur,
Bet nežinau, ar dar kažkur
Yra,
    kas      duonos      vardą        šitaip    saugo?


Prie Grūdo ežero,
prie pat vandens išaugo
aukštokas kalnas – Bakanėlis.
Iš jo papėdės byra smėlis.
Viršūnėje,
kaip į dukrų kasas,
įsisegė pušis.

Girdi, o raide, eR?
Aš taip čia iš Tada,
kai Agota, paleidusi sunkias kasas,
jomis nelyg  žalčiais iššliaužiodavo kelią,
kai varnas Golius,
virš šilų pakildamas aukštai,
sparnais ir krankimu
žegnojo krašto dalią,
Na, ko tyli?
Nejau ir tu pavargti sumanei?
Užversti užrašus?
Numest į patvorį pieštuką?
Man regisi, jei atsitiktų taip –
ugnis paliktų titnagą,
ištirptų vėjuose šilų giesmė,
viltis sau durklu pervertų krūtinę.
Tuomet  išties beliktų tik
it kauge šieno užsiklot tyla
ir net už mirusius nutilti.

O Bakanėlis?
Viešpatie, neleiski jam
mažam tarp didelių
bent valandėlę būti -
Čia, pakraštėly Lietuvos,
sustojęs mūru,
duoną dalija savimi.
Ar bent žinai jos skonį, raide eR?
Ar bent norėtumei žinoti?

Kraujuoja it žaizda pašlaitė kalno,
o ežeras vis glosto neužglosto,
matyt, norėdamas priminti,
kad
    Bakanėlio      duona        Dievo      rankų        pasėta.

Vis dažniau klampojant po užmaršumą, pamaniau kad gal bent  kiek  galėtų pagelbėti dienoraštis. Žinoma, ne tokia forma, koks jis pas  mane iki šiol. Tačiau dabar gi įsimintina, kad sugrįžęs kaip dvasia iš tolimesnių kelionių, šliaužiu namo, t. y.  atgal į turėtą kūną, kurį išsinuomojęs,  apgyvendino savimi Slaunus Žolynas – Rugelis. Neatrodo, kad laukia mano dvasios sugrįžimo. Tai paliudija ir raidė eR, pasirodžiusi kaip jo pasiuntinė.   

77 (dantų jiems gliaudyti  nereikia)

XLVI 

– Sustok, – tariu
ir pats sau, kaip kadais
į buvusią krūtinę: tuk, tuk, tuk.
Nepasakytum, kad dvasia taip gali –
it titnagu į titnagą,
tik kibirkštys nesiskelia.

O raidė eR:

– Tai geras šaukinys: „sustok!“
Ir suprantu, kad jis laiku ištartas.
Nuo čia prasideda ir delno
pietinis pakraštys.
Štai Grūdo ežeras...
Ar ne šventovė?
Nukrito tarp pušynų smėlyje ir nepaskęsta.
Kaip kad ir kaimas – smėlyje, o nepaskęsta.
Nuskendę šimtmečiai prie kojų jo,
matyt, iš ten, labai giliai 
šį visą kraštą ant kupų sau laiko,
išvaikščiotą Čepkeliais, kopomis,  miškais..


– O raide eR,
ar užmiršai, kam tą kalbi?
Šiame krašte ir aš gimiau...
Dvasia atėjęs iš kažkur
apaugau kūnu.
Ir Grūdo ežerą, ir sodžių jo –Ašašnykus -
netgi geriau prisimenu, negu kitus.

– Žinau su kuo kalbu.
Žinau daugiau, negu ką tik išgirdus.
Betgi prašau –
neužsimiršk ir tu
Lyg jo, Slaunaus  Žolyno-Rugio,
Pasiuntinė esu,
kr prašė iki  šaros:
jeigu gali,
atgal pareiti neskubėk

– Aha, štai tu kodėl:
tai geras šaukinys:„sustok!“

– Paprašė mįslėmis dar pakalbėti,
patikinęs, kad metai anaiptol ne riešutai,
dantų jiems gliaudyti nereikia.
Laike išlikę būti
į deimantus nokinasi.
Ar supranti?

– Kaip gintaras ar bent jau panašiai.
Ech, raide, atsiduski už mane.
Vargingi esame vien dvasioj būdami,
vargingi, raide.
Ne jokia nuostaba,
kad ir Rugys, Slaunus Žolynas,
nelaukia grįžtančio manęs.
O ežeras?
O tekanti iš jo Grūda?
O Bakanėlis, kilstelėtas duonos kepalu?
O Agota?..

Šitos dienos tokios, kad kur bakst, ten skauda. Bakst į žodį, ir per jį skauda. Neištvermingas pasidariau, piktas. O pavasaris! Va viena  nudundėjo, kita atidundėjo perkūnijos. Ko daugiau reikia šliaužiančiam per 77 metus seniui? Poterių?
Ne, ne, jų gal ne. Nebent savų, savo gamybos, bet ir jie neužšoka ant liežuvio.
Neišeina iš galvos sapnas. Ten ir tėvas. Iš jo kūno auga beržo šakos. Laužau, pykstu, nudraskau, bet jis nepasiduoda, kratosi. Kol nukrenta 20 rublių aukso pinigas. Tokį pirmą kartą, beje, ir matau. Iš kažkur atėjusi motina  dar pakelia ir tauraus metalo plokštelę, išrašytą it testamentu ar kaip čia pasakius, nes išgirstu, kad tas auksinas skirtas tėtės paminklo statybai. Ir mano vardas kelis kartus perskaitomas - Pranulis. Esą, tokio užteksią ir man
Būtų stebuklas, jei galėčiau kaip nors tą tekstą atsiminti.
Bandau suvokti sapno prasmę.

Iš šūdo košės neišvirsi, iš niekinimo gimtosios kalbos taip pat. Ir visai nesvarbu, kokį galvos apdangalą devi jos niekintojai. Ar, tarkim, WRide, savo slapyvardyje rašantis dvi didžiąsias raides, o  man varde neleidžiantis turėti ir vienos, ar  bent  kas iš šios  rūšies aukštagalvių...