Užrašas Perkūnui griaudžiant

Šitos dienos tokios, kad kur bakst, ten skauda. Bakst į žodį, ir per jį skauda. Neištvermingas pasidariau, piktas. O pavasaris! Va viena  nudundėjo, kita atidundėjo perkūnijos. Ko daugiau reikia šliaužiančiam per 77 metus seniui? Poterių?
Ne, ne, jų gal ne. Nebent savų, savo gamybos, bet ir jie neužšoka ant liežuvio.
Neišeina iš galvos sapnas. Ten ir tėvas. Iš jo kūno auga beržo šakos. Laužau, pykstu, nudraskau, bet jis nepasiduoda, kratosi. Kol nukrenta 20 rublių aukso pinigas. Tokį pirmą kartą, beje, ir matau. Iš kažkur atėjusi motina  dar pakelia ir tauraus metalo plokštelę, išrašytą it testamentu ar kaip čia pasakius, nes išgirstu, kad tas auksinas skirtas tėtės paminklo statybai. Ir mano vardas kelis kartus perskaitomas - Pranulis. Esą, tokio užteksią ir man
Būtų stebuklas, jei galėčiau kaip nors tą tekstą atsiminti.
Bandau suvokti sapno prasmę.