Pragydo gaidys dar į vieną rytą,

o aš pamaniau, kad skaityt save protingiau iš ten, kur pajauti, kad toks paskaitymas galėtų geriausiai pasitarnauti nūdienai. Iš atminties dar vis neatsitraukia eilėraštis iš 2009 metų, pavadintas „Bakanėliu“, bet perskaityti ar pasirodyti su jo pabaiga viešumoje nesinori dėl užkliuvusių kelių jo eilučių, būtent:

Tegu druska čia valgyta
Į meilę prakaituos,
O mūzos, kaip Kazys Saja
Ar Jonas Mikelinskas,
Šiliniuose įkritę,
Nemokės sugrįžti atgalios…

  Ir Jonas  Mikelinskas? - suabejojo raidė eR.– Kad ir jis „įkritęs“ šiliniuose, o ne, neteko girdėti, bet jeigu rašai, matyt, žinai.

Žiūriu i Bakanėlį  savyje.
Lipu į jo viršukalnę su pušimi.
Ir ežeras nuslūgsta veidrodžiu  žemai
Dangus – po kojomis
Dangus-  viršum galvos
Šiliniai... Kur nueik – visur rasi
Ar gali atsitikti  taip,
Kad  Jonas Mikelinskas
Neapkabintas šitokios būties?
Kad bent  savy  nesijautė
Esąs piliečiu jos?
O parašyta  juk:

Jis ėjo ir ėjo. Tik rašė ir ėjo.  Už akių kartais pasvarstydavom: apėjo Jonas Žemės  rutulį ar dar ne?

Dėkoju, Bakanėli, tau
už duoną –
sakramentą burnoje.
Kartu su smėliu tarp dantų,
Ji girgžda taip,
kad ir sotu, ir skauda.
O ne, aš  neužversiu Jono Mikelinsko
tavo  eilėraščio  eilutėje,
Nes parašyta juk;

O jis ėjo ir  ėjo– devynis  dešimtmečius: gegužės mėnesį  jam  būtų sukakę devyniasdešimt  treji.

Įsiklausau.
Ar girdite,  kaip  skamba: būtų?
Net ir gegužei nužydėjus neatsitiks kitaip
skambės, kaip  skambtelėjo kartą:
būtų!
Tik nemanykite,
kad atmintį numirusiems rašau
ant aukšto Bakanėlio prie pušies parimęs.
Nuo jo prasideda šiliniai.
Nuo jo, o raide eR...