Vis dažniau klampojant po užmaršumą, pamaniau kad gal bent  kiek  galėtų pagelbėti dienoraštis. Žinoma, ne tokia forma, koks jis pas  mane iki šiol. Tačiau dabar gi įsimintina, kad sugrįžęs kaip dvasia iš tolimesnių kelionių, šliaužiu namo, t. y.  atgal į turėtą kūną, kurį išsinuomojęs,  apgyvendino savimi Slaunus Žolynas – Rugelis. Neatrodo, kad laukia mano dvasios sugrįžimo. Tai paliudija ir raidė eR, pasirodžiusi kaip jo pasiuntinė.   

77 (dantų jiems gliaudyti  nereikia)

XLVI 

– Sustok, – tariu
ir pats sau, kaip kadais
į buvusią krūtinę: tuk, tuk, tuk.
Nepasakytum, kad dvasia taip gali –
it titnagu į titnagą,
tik kibirkštys nesiskelia.

O raidė eR:

– Tai geras šaukinys: „sustok!“
Ir suprantu, kad jis laiku ištartas.
Nuo čia prasideda ir delno
pietinis pakraštys.
Štai Grūdo ežeras...
Ar ne šventovė?
Nukrito tarp pušynų smėlyje ir nepaskęsta.
Kaip kad ir kaimas – smėlyje, o nepaskęsta.
Nuskendę šimtmečiai prie kojų jo,
matyt, iš ten, labai giliai 
šį visą kraštą ant kupų sau laiko,
išvaikščiotą Čepkeliais, kopomis,  miškais..


– O raide eR,
ar užmiršai, kam tą kalbi?
Šiame krašte ir aš gimiau...
Dvasia atėjęs iš kažkur
apaugau kūnu.
Ir Grūdo ežerą, ir sodžių jo –Ašašnykus -
netgi geriau prisimenu, negu kitus.

– Žinau su kuo kalbu.
Žinau daugiau, negu ką tik išgirdus.
Betgi prašau –
neužsimiršk ir tu
Lyg jo, Slaunaus  Žolyno-Rugio,
Pasiuntinė esu,
kr prašė iki  šaros:
jeigu gali,
atgal pareiti neskubėk

– Aha, štai tu kodėl:
tai geras šaukinys:„sustok!“

– Paprašė mįslėmis dar pakalbėti,
patikinęs, kad metai anaiptol ne riešutai,
dantų jiems gliaudyti nereikia.
Laike išlikę būti
į deimantus nokinasi.
Ar supranti?

– Kaip gintaras ar bent jau panašiai.
Ech, raide, atsiduski už mane.
Vargingi esame vien dvasioj būdami,
vargingi, raide.
Ne jokia nuostaba,
kad ir Rugys, Slaunus Žolynas,
nelaukia grįžtančio manęs.
O ežeras?
O tekanti iš jo Grūda?
O Bakanėlis, kilstelėtas duonos kepalu?
O Agota?..