Pamačiau save „Pavasario Balsiuose“

Čia dar žmona, šunelis ir sūnaitis Ignas. Žmona priekaištauja, girdi, į bomžą panašus. Persirenk gi, puošnesnis būk. Ir nors paklusau, tačiau kelnių klyno užtrauktukas taip ir pasiliko prasegtas. Tai irgi puikai parodo, kaip atrodau  išėjęs peršliaužti per  savo 77- tuosius.  Pamatęs tokį ne vienas pasijuos, nusijuok,  nusišypsos, o  man  nesmagu. Pasilikęs vienas pasiėmiau tekstą, tą pirmąjį, atvertusį eilėraščių ciklą „Šliaužiu“. Skaičiau jį ne pirmą  kartą, tačiau  dabar  pajutau, kad perskaitau kitaip. Nuo pat pradžios, nuo jo pirmųjų eilučių.

Sunkiausia nemeluoti savyje.
O ir savim  į aplinką  taip  pat.
Net jeigu ir gramatikai skaudėtų
Išgirdus šitokį beraštį
Su dūmais kalbą pučiant į akis...

Nemeluoti savyje? Chm. Ir savimi į aplinką? Chm.  Išties, iš kur seniui tiek drąsos? Negi nemelavau? Kad ir tada, pirmą kartą išvažiavęs karieta? Nors tuomet netgi  ne toks senas. O štai juodu  ant balto parašyta;
  „Keistai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai tas žmogus sako, kad, girdi, susiruošė ieškoti  žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras,  jeigu net tektų  nuvažiuoti i xx amžiau pradžią ar net į gilesnius laikus. Karieta  menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: tikime ir  abejojame, abejojame ir tikime.
  Perskaičius ausis užgriuvo tyla, tačiau atrodė, kad ją galima ir akimis matyti, panašiai kaip mokyklinę lentą, ant kurios, mokantis  rašto, daug ir sunkai rašyta kreida. Ir nors dabar skaitau iš 1994 metų sausio laikraščių iškarpų, bet taip lyg ant juodos lentos kreida užrašytą tekstą.
  „Ne, žmogeli! Su tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi, tai greit pamesi. Todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą.  Atrodo, kad patenkintas, jeigu prisiminęs savo tėvo mėgiamiausią  dainą užtraukė.“
Skaitau save?  Negi? Tą, kuris prieš dvidešimt metu? Negi?  Susigauti jausmuose ne paprasta, kai čia pat ir kitas tekstas, iš 2015 metų pabaigos:

Matau, išaušo dar viena diena.
Šviesos truputi  lyg daugiau.
bet atsitiko, kad jaučiu
ne taip, kaip būdavo anksčiau,
kad šį pasauly jau ne širdyje,
o saujoje tarp pirštų gniauždamas laikau.
Ir byra jis smiltelėmis, vis barstos,
vėtosi kaip Nidos kopos.

Ar manote, kad jeigu saujoje
tai jau nesopa?

  Nežinau, kaip veiksmas toliau - gal greit, gal vėliau save rodys ar visai išblės, išnyks, bet faktiškai čia kalbu apie jau anksčiau pradėtą, bet pamestą  sumanymą pabūti būtojo laiko kelionėse kartu su  esamu šiuomet savimi. O kad tai ne šios dienos  sumanymas, galima išgirsti ir iš čia ištraukomis deklamuojamo  eilėraščio  „77 (ne taip, kaip būdavo,)

Antai, matau – driežo inkliuzas
gintarą į Nidą plukdo
sumanęs šitaip kopas suturėti.

  Šios eilutės man labai mielos, prasmingos. Nesunkiai suvokiu, kad dalis eilėraštį skaičiusiųjų ne ką išgirdo iš jų. Manau, kad taip bent dalinai todėl, kad neprisiminta gintaro kilmė. Ši materija tik per laiką tokia, o kažkada, prieš nežinia kiek metų, dienos šviesą išvydo kaip pušies sakai.
  – Ėgi, aūūūūū! Ar girdite mane?
  Ausyse tylu. 0 sieloje? Ar tik ne karietos žirgas Ygaga sužvengė?  Ar tik ne botagu pašvilpė vežėjas?