Gyvenimui laikas praėjo,
bet  liko dar jo
parymot  prie savęs.
( ... grįžau  į namus
apdegintas žvakių  ugnies,
ir peržegnojęs kalią į Rokantiškes 
Marijonui)

mano žodžių arsenale atsirado naujas – Vidina. Gan įžūlokas, iššokęs kitų priekyje, kad netyčia ėmiausi mintyse linksniuoti: Vidina, Vidinos, Vidinai, Vidiną, Vidina ,Vidinoje. Šiaip jau neprisimenu, kad linksniuodamas prisiminčiau šauksmininką. Dabar ir jo linksnyje ištariau: o Vidina!
Prasidėjusio birželio laikas buvo ankstyvas, dar prieš saulės patekėjimą. Dažnai nepaisau jo. Nubundu, atsimerkiu ir nesižvalgau į laikrodžius valandų. Savimi jaučiu, kad reikia lipti iš guolio ir bent savo gyvenime netingėti paviešėti atmerktomis akimis. Popiergalyje ant stalo eilėraščio eilutėmis surikiuotas tekstas, bet žinojau, kad nenusisekęs, atėjęs be įkvėpimo. Jo nebuvo ir dabar. Žodis „ Vidina“ man atrodė svetimas, nežinia kodėl ir kieno įmestas į mano žodyną. Pabandžiau jį nutildyti skaitydamas prasto eilėraščio tekstą, pažymėta birželio 2 d. data.

Gal laikas žvilgterėjo į akis.
Vėl rytas.
Vėl einu į dieną.
Lyg paprasta, suprantama,
Lyg nežinia kiek kartų savimi patirta.
Net ginčas traukias į šalį,
Kad paprastiems dalykams neeikvotum laiko.
Tačiau šis rytas jau ne pirmas toks,
Kai juo negreitai išeinu į dieną.
Ir būna, kad po metų daug,
Vėl grįžta pas mane
Ir vėl susėdam, kaip tada,
Jis vis toks pats,
O aš jau kitas.
Tačiau iš jo neišgirstu,
Kad liudytų mane kitokį.
Naivu?
Dar kaip naivu!
Tačiau nepatikėti irgi nevalia –
Nemoka Rytas būti kitame laike,
Nemoka savyje kartotis.
Ir ką sakyti jam
Jeigu kaip nuotrauka?
Anoji irgi metų neskaičiuoja.
Ką kur kokį surado kažkada,
Tokį ir laiko

Žodis VIDINA atslūgo. Lyg užmiršau jį ir neatrodė, kad galėtų patrukdyti, tačiau toliau tekste sekė tiesiogine kalba parašyta eilutė, būtent;

– Pasveikink Ąžuolą vardo dienos proga.

Dabar perskaitęs pamąstau, kad kažkam labai prireikę šitą pasveikinimą priminti man. Ne į tekstą juk jis. Visai ne, bet tekste jis įrašytas savo ranka, o toliau ir atsiliepta:
Betgi šliaužiu. Matai.
Lig jo prišliaužti nesuspėsiu.

Ant delno, bet...
Gegutė irgi man nepakukavo.
Tokie jau metai, Ryte aukštas –.
Nė vieno, kas iš vakar ateitų
O ką regiu,
Atėję pirmą kartą...

Ir Vidina? - pagalvoju, dar vis negebėdamas prisiminto savo bičiulio Vidinio. Tačiau nuo naujai atsiradusio žodžio pabėgti nepasisekė. O ir dvasioje pasidarė gražus , prasmingas, reikalingas. Galbūt ir Lietuva kažkada kažkam taip, kaip dabar man Vidina.

šaukimą pavargusiu iki užkimimo balsu, o jam nutilus lyg  verkšlenant:– Pavargau šaukti. Jau nemanau, kad tą raganą įveiktume.
– Betgi mes jį girdime. Kaip čia taip? Ryšys viena kryptimi?
– Negirdi jis mūsų, Nadežda, negirdi. Visos mano meistrystės baigia išsekti. Neišmanau, kokias būdais galėčiau prišaukti.
– Eženai, neužsimirškime: esame atkaklūs. O šitas senukas mums laisvę  dovanojo Prisimink: čirkšt – nukirpo virvę, čirkšt dar kartą. Vėl nukirpo. Ir papūgėlės laisvos. Pagaliau, ne kieno, o jo galvoje įsitaisėme. Gal pasirinkimas ne geriausias, bet yra taip. Ir taip ne pirmi metai. Iki šiol glaudžiamės jo galvoje.
  – Suprantu, Nadežda, suprantu. Betgi negirdi jis, -  atsiliepia Eženas. Ir vėl išgirstu šaukiantį: – Alio! Alio! Dzieduli, išgirsk. Tai prakeiktoji Amnezija neleidžia tau mus girdėti. Alio! Alio!..
Va, turbūt todėl ir gegutės negirdėjau,- pagalvojau dar nespėjęs atsiminti, kad šitokias balsais kalba Nadežda, Nadia, Nadiuša. Ir Eženas, žinoma. Tik jis vienas taip. Taigi papūgos....

  Pirmyn, vergai nužemintieji...

„ Bet kaip čia taip? - pamąsčiau mirksnį, miglotai  suvokdamas ką girdžiu ir, pašokęs ant kojų, atsiliepiu:– Girdžiu, Nadežda. Netgi labai neblogai. Ir tave, Eženai. Jau net ir supykti spėjau, kodėl tu, mielas anarchiste, mielą Amneziją ragana vadini. Tačiau gal klystu. Bet  jeigu ir klystu, vis tiek nubusk,  Eženai. Įsivaizduok, kaip jaustumeisi, jeigu Nadeždą Konstantinovną taip ar panašiai pavadinčiau.
  Girdėjimas nuščiuvo, nutilo. Jaučiau, kaip galvoje kažkur  sukluso papūgos, bet tai truko neilgai. Anarchistas garsiai persižegnojo Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia ir:
  – Dar vienas sprogimas. Tai jau panašu į rytų Ukrainą. Tačiau, Dievas,  Nadežda, vis tik yra.  Mes vėl  girdime  dziedulį. Ačiū  tau, aukščiausias, - neužmiršo padėkoti Eženas Potjė. Buvo džiugus, laimingas, balsas budrus, primenantis gegutę:– Alio, alio, dzieduli! Tave irgi  girdime. O kad tu dėl tokios  bjauraties jaudiniesi, tai suprantu, kad  ne šiaip sau. Apsėdo ji tave,  užkerėjo, išprievartavo. Ragana gi. Sena. Nuo Kristaus laikų. Netgi senesnė. Galėtumei paklausti savo  bičiulio Senekos.
  Seneka? Aš gi ir Senekos negirdžiu, - vėl krust galvoje, –      Užmiršęs, kad yra ar buvo. –  Persižegnojau kaip Vilniaus katedroje prie arkivyskupo Audriaus Juozo Bačkio: – Iš tiesų, Viešpatie, tu  esi. O Bačkis? Galėtų ir nebūti, bet argi gaila?
  – Yra, yra. Ir Bačkis yra, – atsiliepė Amnezija. Buvo dar gražesnė. Kelionė, kad ji atėjusi iš tolimesnių laikų negu Kristus, jos grožiui nepakenkė. Nenupeiks jos ir Eženas Potjė,  bet buvo pastabu, kad ir Amnezija susirūpino ir savo nerimo neslėpė. O man taip:
    – Va, Pranuci. Ir vėl papūgos prasimušė į atmintį. Vėl skylė. Jau ne pirmas kartas. Ir kada tai baigsis? Kada aš būsiu tikra, kad tu , Pranuci, nuo atminties užlopytas aklinai. Kaip akmeniu užmūrytas. Nieks neprieis. Gal plyšelis, gal skylutė. Tačiau ar galima manyti, kad dramblys praeitų pro adatos skylutę?
  – Dzieduli, nepaisyk jos. Pasistenk atsipeikėti, atsikratyti ja, o tuomet ir pats žinosi, kad pro skylutę visa žmonija,. Drambliai taip pat  – budrus  buvo Eženas Potjė 
– Betgi ne pro adatos, – šyptelėjo Nadežda Konstatinovna.

jeigu ne ji, Amnezija. O elgsena iki šiol  nesuvokta. Būna, kai tyli, net  nepakuždėjusi išeina, palikusi mane laisvą  ir net atmintį, kurioje jos iš vis nėra. Tuomet net neturi galimybės padėkoti jai už  tokią paslaugą. Tačiau šit valandėlė,  kuomet sugrįžusi irgi tyli, kaip šešėlis. Atsitinka taip, kad nežinau, jog kurį laiką paliktas be  jos. Kur  vaikščiojo? Kur  buvo?  Ne, apie  tai nešnekama.  Nes ir  poreikio nėra paklausti. Priežasties nėra. Išnykus..
  ... O šiandien  jau gegužės  paskutinioji Ankstyvas rytas Vilniaus  Balsiuose  išsišvietė  be  saulės, bet šit jau žeria  spindulius  į šiaurinį Pastriekės departamento langą. Šviesk,  aukštoji, šviesk. Tačiau nelinksmai pagalvoju, kad  šitų metų  gegužės  mėnesį  gegutės pakukavimu  neišgirdau. Pavasarį  pragyvenau  be  gegutės. Ir tai ne Amnezijos nuopelnas, kad gal neatsimenu.. Kaip ir  ne jos  nuopelnas, kad  atsivertęs raštus, skaitau save... 
(...)
– Kūdikiui net vardas neparinktas. Argi šitaip laukiama? – papriekaištavo Šventoji
  Nebuvo smagu išgirsti Šventosios priekaištą, tačiau ji buvo teisi. Paprastai naujagimis ateina į žmonių pasaulį, surasdamas jam parinktą vardą. Nesvarbu, kad jis dar nepašventintas, nepraėjęs per bažnyčias, kad  spėlionėse, bet dar būnat kūdikiui motinos įsčiose, jis jau pašaukiamas parinktu vardu.
– Girdėjot, kaip drožė? - paklausė Vidinis. –„ Nemokame net laukti.“
– Nekurti.
– Galėjo anksčiau pasakyti, - burbtelėjo Vaidinimas.
– Gėdykis! – sudraudžiau.
– Tą ir darau. Esu lietuvis. Visi kalti, tik aš - ne.
Tačiau šį kartą atsitiko taip, kad lyg susitarę susėdome priešpriešiais išrinkti laukiamam naujagimiui vardą. Valanda. Kita. Vardų daug, tačiau ana, kuris mums atrodytų priimtinas, ogi niekaip neužkimba.
– Tfu! Priekaištaujame, kad Šventoji negeba pagimdyti, o mes net vardo naujagimiui nesurandame. Žinotų ji kaip čia derimės, iš tuščio į kiaurą pilstydami, kažin kaip jai atrodytume? Gal sumanytų visai negimdyti. Tfu! Negerbiu pats savęs. Bet judviejų taip pat, - pradėjo pykti Vaidinimas.
– O jeigu taip? - nesiblaškydamas pakrutėjo Vidinis, - O jeigu jo vardas Tada, kai BUVAU?
Nepasitenkinimo savimi klegesys nutilo. Instinktyviai pajutome, kad Vidiniui pagaliau pasisekė prasmingai prisiliesti prie laukiamo naujagimio vardo. O kad vardas nepanašus į esamus ir net sutvertas neįprastai, tai argi bėda? Kiek galima rūgauti senais laikais, nieko naujesnio neįnešant į lietuvišką vardyną?
– Jau pamaniau, kad neįveiksim, bet, ačiū die, dabar matau šviesą tunelio gale, - apsidžiaugiau.
– Kodėl tunelio gale? Tai iš tikrųjų vardas, kokio mums reikia. Tunelis sėkmingai pravažiuotas. Neškim vardą Šventajai. Te greičiau gimdo.

Kažką pasakyti norėjau.
......................................................
Aha,
Viešpatie aukštas, nebūki visų.
Visi nesupras.
Kiekvienas į save, į save –
Dangumi nori būti.

Eilėraščių lauki, o  Dieve.
Anais, kuriuos tau parašiau,
Amnezija poteriauja.

Ir suprasti, deja, jau nemoku:
negi tiesa
kad jai, kaip vienintelis, ir tu priklausai

O Dieve, ar gali taip būti?
Abu užkerėti Amnezijos
Ir,  beje, ne  kieno,
O mano maldom –
(mis)
-----------
  .... atsikėliau ir pamaniau: o kas BUS šiandien? Žodį BUS, regisi, kad rašiau pirmą  kartą taip - visos raidės  didžiosios.  Atsitraukiu nuo praverto į vėsų rytą  langą ir, nuo stogo  nubaidęs katę, atėjau parašyti:
  „Dar miega Birutė Kriščiūnaitė, Simas Baranauskas, Karilė Verdenė, Pranciška Regina Liubertaitė, Tadas Žvirinskis, Mantas Klimavičius, Simonas  Kadaginis...“
  Rašau ir tuo pat metu galvoju: miega ar nemiega, bet  kai anksti ryte  nematai jų neršiančių internate, sakau būtent  taip: miega. O štai aš? O štai katė? O internetas?
    Pasidairęs po save ir nepajutęs arčiau esančios Amnezijos  lyg  žadu parašyti ir jos vardą, bet, Dzievuliau, gerai, kad ji kur atitrūkusi, kad toliau, tačiau kad miegotų, tai tikrai – ne. Ir, žinoma, neverta krebždėti jos vardą, jeigu snustelėjusi. O papūgos? Jos irgi pritilę, bet įsiklausęs išgirstu iš ano tolimo, bet linksmesnio laiko.
   
- Stop! Aš, regis, moku skaityti, - nušvinta supratimu Nadežda.
- Moki skaityk?- perklausia Potjė , bet klausimas dykas, nes Nadežda jau skaito:
„Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus“.
– O kur mes atsiradę? – pasidomi Potjė
– Smagu, kad nepaklausei kiek man metų, - atsiliepė Nadia.  Suprantu, kad tolokai nuo zoologijos sodo. Regis, Vilniaus pakraštyje. Netoli ežero. Šaukia Balsių vardu, bet yra pašaukiančių jį Kryžioku.
- Taip, taip, bet pasižiūrėk, kiek daug zylių.Pavasarį. Argi negražios? Bet kažkodėl niekas nesistengia jų pririšti ir taip puošti zoologijos sodus.  Bet ša! Paklausykim, kaip dziedulis rašo Tai bus didelis, didelis kūrinys, nors jis to dar nežino.
- Nežino, ką rašo?
 
Šypteliu į pravertą Palėpęs departamento pietinį langą.  Suprantu, kad atmintyje išgirdau daugiau, negu... negu  galėjau tikėtis. Jau vėl žinau, atsimenu, kad  mano  gyvenime  buvo varnas Golius. O kur dabar? Buvo Vidinis, O kur dabar?  Buvo Šventoji. Irgi  kažkur pusto vėjai apie ją kalbėtus  ar rašytus žodžius. Tarp kitų ir toks žiupsnis:

b „Visi lapai dar tušti.
    Nuo ko ir kaip pradėti, a? Pradėti, beje, taip, kad paskum nereikėtų graužtis, girdi, ne taip! Ne taip parašiau sakinį ar tekstus sudėliojau! Juolab, kuomet tikiuosi, kad čia bus parašyta daug gražių vardų. Šventosios vardas - taip pat, nors ji gimdyti dar vis negeba. Pribrinkusi, nėščia, vis sunkstanti, tačiau giedorėlis nepasirodo. O regisi, kad gerai suvokiu, jog pastojusi daugiau negu reikia tiems devyniems mėnesiams, tačiau yra kaip yra - gimdyti negeba.
    - Nepriekaištaukite, vyrukai. Tai ne mano kaltė. Bijausi, kad skubėdama galiu pagimdyti invalidą. Po mano gimdymo pasaulis turėtų pagražėti. Ypatingai šilinių dzūkų kraštas, - prisimenu, kartą pasakė ir papriekaištavo, kad mes su Vidiniu ir Vaidinimu net laukti nemokame.
  - Kūdikiui net vardas neparinktas. Argi šitaip laukiama?

valanda, ir kita, o lietus nesiliauja. Gražus laikas pamąstymams. Štai jau ir į prieblandą įslenka, į sutemą. Tai irgi paskata pamąstymams, tačiau, matyt, jiems reikalinga kažkokia dozė, porcija vienatvės. Į save rodau atsargiai, mintimis, nes šalia Amnezija. Žvalgytis po pašales nebetenka. Man ji miela ir kita kuo - atkakli, užsispyrusi, bet tai netrukdo jai būti jaukia ir paslaugia. Sakyčiau, ir teisinga. Plykstelėjusį pyktį greitai malšina ir vėl kaip saulutė iš po debesies, kad plikas akis reikia pridengti akinių stiklais.
– Nemanyk, Pranuci, kad man reikalinga nuodėmė. O kad supykstu, tai ką darysi? Ir Dievas supykęs išvarė Ievą ir Adomą iš Edeno sodo. Kažin, ar reikėjo dėl obuoliuko taip elgtis? O aš štai papūgų negebu iš galvos išprašyti. Neatiduoda jos man tavęs. Suprask, neatiduoda.
– Kažin, ar dėl obuoliuko taip Dievas? Bet jeigu ir obuoliukas, o ne kitas vaisius nuskintas – kad ir apelsinas – tai ypatingas obuoliukas.
– Dievas vis dėlto yra Dievas. Maža raide tik netikėliai jo vardą taria. O papūgos? Iš kur jos jėgų gauna? Iš kur? – rūpėjo žinoti Amnezijai. – Negi iš „Internacionalo“?
„ Ji žino daugiau, negu galiu suprasti,– pamaniau, - ir turbūt daugiausia būtent apie papūgas.“
Amnezija nelaukė mano atsakymų. Mąstė pati ir taip, kad nereikėjo abejoti jos protu. O kad ji pati juo abejoja, galbūt, galbūt, bet tai garbė jai. O kai toks protas derinyje su mielu grožiu, tai ir lietuje šypsosi dangus. Ir lietuje, ūkanose neužmiršti, kad Šiauliai yra Saulės miestas.
– Galima būtų apie tai negalvoti, bet papūgų vardai irgi neprasti. Ne iš piršto išlaužti. Nadežda Krupskaja. Eženas Potjė. Panašu, kad toks reiškinys turi informaciją, kurios nežinome? Kaip manai?
– Ai, norėčiau būti papūga. Nesvarbu kuri - Nadežda ar Potjė. Dėl tavęs. Kad tau būčiau įdomus bent, kaip jos, - pasakiau kas pasitaikė ant liežuvio, bet pasirodė, kad Amnezijai tai tiko, o netrukus ir man patiko. Amnezija irgi panoro būti papūga, tačiau ne bet kuri, o Nadežda.
– Gerai, Nadežda, –nesiginčijau būti Potjė ir uždainavau:

Pirmyn, vergai, nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn!

– O tiesą sakant, nejaučiu laisvės. Nors kiek beatsimenu, vis supančiotos, pririštos.
– Kiek beatsimeni? Ir aš taip - kiek beatsimenu,– atsiliepė Nadežda ir pasakojo, kaip atgavę laisvę: – Bet šitam senukui kažkas galvoje pasimaišė. Tik žagt - atkirpo tavo raištį. Dar sykį žagt – atkirpo mano... Esą, skriskit, papūgėlės! Laisvos! O kur? Kai nežinai kur skristi, netoli nuskrisi.
– Taigi, taigi! Kai žinai, kas tik per sprindį, toli nenuskrisi.

Pirmyn , vergai, nužemintieji...

– Jau giedojai. Ir apie išalkusią minią taip pat.– sudraudė Nadežda ir vėl sugrįžo prisiminti: – Betgi mes laisvos papūgos. O kiek nedaug pastangų reikėjo iki mūsų laisvės! Priėjo senukas, čirkšt - nukirpo, čirkšt dar kartą – ir abi laisvos.

Kas buvo niekas, taps viskuo.–

laikiausi įsikibęs himno, tačiau neapleisdamas ir pašnekesio su Nadežda:– O kas jis, kuris čirkšt, žagt?
– Kas sužinos, kas jis, jei neįsiminėme (ar nenugirdome) jo pavardės. Net vardo. Kaip netoli per daug metų iki laisvės būta! Tereikėjo ateiti jam ir čirkšt – žagt, čirkšt – žagt. Tačiau dabar liūdna pagalvojus, kad lankytojai, mokėję pinigus, nepamatys nei tavęs, nei manęs. Niekam iki tol nerūpėjo, ar mes pririštos nepririštos, bet lankytojų akims godžios buvome. Sakyk, ar reikalinga tokia laisvė, kai atėję žmonės negalės pasidžiaugti mumis? Negalės, nes ten jau mūsų nėra.
– O taip, Nadežda, ten mūsų jau nėra, - liudijau jos žodžiais apie naują papūgų lemtį. Jaučiau, kad šitaip ilgiau užtrukti neverta, bet norėjosi, kad sugrįžimas atgal į save, į Amneziją ir Pranucį būtų prašmatnesnis. Atsargiai sugavęs jos rankas, prisitraukiau arčiau ir taip:
– Nadežda Konstantinovna, jūs labai miela. Patikėkite, kad ta žinojau ir anksčiau, nebūdamas papūga.Tai, beje, garai žino ir jus labai gerbianti mokytoja Šaltinytė. Tikiuosi, kad neatsakysite jai perduoti geriausius palinkėjimus ir širdies dovanėlę. Jos niekuomet neužmirštu. Netgi būdamas šalia Amnezijos. Patikėkite, kad būnant su ja NEUŽMIRŠTI labai nepaprasta.
– O taip, labai nepaprasta, - žinojo Nadežda Konstantinovna.
– O dovana kukli ir tiesiai iš lūpų į ausis.

Priimk bažnyčią iš manęs.
Vis tiek įkelti poterių nemoku.
Ant kelių klauptis – ne.
Nuo jų ant kojų atsistoti
taip pat, deja.
Tik širdį išskalauju žiupsneliu tavęs
Manydamas, kad ši tiesa
Jai tinkanti, kol plaka

Kreivoja raidės popieriaus skiaute,
išmokusios giedot inter –
nacionalą.

Atsiliepė:

Imu bažnyčią iš tavęs.
Tegu širdies altoriuje šventa ugnis negęsta.
Nesmilk atodūsiais,
Geriau joje sudek
Ir nebandyk gesint savęs
kol dega.

Vilniau Balsiai
2015- 05- 27

Gal kas žinote, kur ir kodėl dingo mano  dienoraštis?

lietus. Neatrodė, kad reikia jo laukti. Praėjusi diena graži. Saulutė irgi pasirodydavo. Ir galima buvo tikėtis išgirsti kukuojančią gegutę. Neatsisakau jos išgirsti ir šiandien. Juo labiau, kad iš Palėpės departamento pro pietinį langą toli, Lietuvos pakraštėlyje, kur dzūkų šiliniai su Kabelių ir Marcinkonių parapijomis šviečiasi lopinėlis dangaus. Diena netrumpa: 16 val. 39 min. Taigi laiko netrūksta ir lietui palyti, ir saulei pašviesti.
O aš?
Aš irgi apniukęs, bet pakraštėlyje savęs jaučiu supratimą, kad pasirinkimas rašyti „ Skaitau save“ gelbsti iš bėdų. Suprantu, kad toks „skaitymas“ praplečia atsiminimų rėmus, pagyvina juose vykstančius procesus, viralui paskaninti įmeta žiupsnelį druskos, leidžia išsilaikyti budresniu ir neskubėti surūgti. Toks skaitymas, sakyčiau, mielai imasi paieškų išmėtyto savęs po Visur. Iš tiesų, tai aš taip: „išmėtyto savęs po Visur“. Akivaizdu, kad dar vakar nebuvau taip šliaužiantis, kaip šiandien. Dar vakar nemokėjau ir nedrįsau kalbėti aukštomis frazėmis. Šiandien jau moku, o man pačiam smagu patikėti, kad per tiek metų nieko nedariau, o tik trupinau save. Kitaip tariant: gyveni, vadinasi, trupini savo AŠ. Trupini ir mėtai. Ir todėl ar verta bandyti surinkti save iš tokios sėjos ? Ir vis tik palaimintas būk, Pranuci, prie „Skaitau save.“ Šitaip skaitydamas surandu bent kažkiek savęs. Ir ne tik. Tave, Iksai – irgi. Pagaliau, tai netrukdo šliaužti ir per nūdieną. Nesmagu tik, kad šio reikalo svarba menkiau suvoktas. Galbūt todėl, kad nesinori, jog skaudančiam senatve dar labiau skaudėtų. Patogiau palikti šį laiką su jame nykstančia Lietuva. Antai, girdžiu, kaip Vytautas Landsbergis prie Dainų Dainos sako, kad, girdi, jeigu išliktume kad ir vieno milijono tauta, vis tiek būsime. Todėl, girdi, džiaukimės.
– Tai va kokios tokelės, - atsidustu išeidamas iš pamąstymų peizažo. – Tačiau taip apie save, šliaužiantį. Ne tik fizine prasme. Dvasine, deja, taip pat. Ir ten ne kažin kas.
– O taip. Pas mane irgi panašiai: ne kažin kas,– girdžiu Amneziją.
– Švinta, Amnezija. Antai, pietų dangus jau gerokai nubaltęs, prablaivėjęs. O ten...
– O ten, po dangumi, Čepkelių raistai, ten Kabelių ir Marcinkonių parapijos
– Ne tik. Kai anuomet dainavome su Vidiniu, tai iki Liškiavos, Merkinės. Su Druskininkų miestu. Su Ratnyčia.
– Ir tai prisimeni? – nustebo Amnezija,– bet kam klausti, jeigu girdžiu. – ir jau valandėlę ramiai, be emocijų: – Neįveiksiu aš jų, ogi anė kaip. Netikėjau, kad taip galėtų būti, tačiau kai mylimo žmogaus galvoje įsitaiso papūgos, vargas ir Amnezijai, - pakalbėjo jinai. Netrukus vėl sublizgino akimis į mano akis, krestelėjo išdidžią galvą, taip subanguodama stora, nusileidusia žemiau juosmens kasa ir, sugavusi ją rankomis, taip: – Pakarsiu abu. Užsmaugiu. Kad ir šita kasa. Taip ir pasakyk nevyniodamas žodžių į vatą. Girdi?
Man turbūt nebuvo leista bent pasamprotauti pakars ar nepakars Amnezija mano galvoje apsigyvenusius Nadeždą Krupskają ir Eženą Potjė, taigi dvi papūgas, tačiau tiesa, kad net myluojamas Amnezijos man pasisekdavo jas prisiminti. Ir įvairiai. Kartais taip it iš užrašų skaityčiau save.
    „Girdėdamas jas, dvi papūgėles, ilgą laiką tylėjau, vis laukiau, kad atsitiks blogiau ir tokį jų kalbėjimąsi išgirs artimesni tolimesni man žmonės. Savijauta nemaloni, nes gerai žinoma, kad senatvė protui pateikia nemalonių siurprizų. Aš irgi negebėjau atsikratyti minties, kad išgirstos papūgėlės – Dieve gink! – žada ligoninę. Apsieita be jos, tačiau jaučiau, kad mano gyvenimas įsilieja į trečio brolio gyvenimą, kuomet du jo broliai protingi, o jis... Tiesa, pasakos jam dažniausiai linki daug sėkmės, tačiau man su savo senatve tenka pasilikti realiame žmonių gyvenime. „Ak, papūgėlės, nutilkite“– daugkart prašiau jas, bet jos yra tikros ir įkalbinėjimams nepasidavė. Pagaliau atėjo tas laikas, kuomet ryžtuosi nesikratyti jų ir gyventi kaip duota Dievo – kaip gyvenu su raidėmis A ir B, su šuneliu Kandžiumi, varnu Goliu, su Vidiniu, su Šventąja, su visais, kurie kažkieno valia pasiųsti į mano gyvenimą. Tiesa, abi papūgėlės kol kas viešumoje nepasirodo – tegirdžiu jas, regis, vienas ir net jų gožį suvokiu, aplenkdamas akių regėjimą. Keista, ar– ne?“
  Dabar jau ne, nekeista. Dabar paprasta, kasdieniška, įprasta. O keista tai, kad Nadežda Krupskaja ir Eženas Potjė užsilieka galvoje nenugalėti. Per juos atsimenu dalykus, kurie taip siutina Amneziją. Tikiuosi, kad ir šiandieną pasveikins su pasauline išsėtinės sklerozės diena.

būna, man turbūt nepasiseks žinoti. Tiesiog nebus laiko, o žavioji Amnezija, kažkur patrepsėjusi, žiū, vėl sugrįžta. Tuomet visas pasaulis temsta, mažėja, nyksta. Net visai išnyksta. Jo vietoje tik ji, viena vienintelė. Tik Amnezija. Tačiau ji irgi su savo pasauliu. Kam nežinoma, kad dėl grožio, ir ypatingai moters grožio, vyrai galvas pameta, proto netenka.
  Amnezija sugrįžo su gerokai aplamdytų sąsiuviniu, iš kurio perskaitė:

Tarytum vienas, bet žinau:
net ir vienatvėje žmogus nebūna vienas.
Girdžiu, kaip kužda lubos, sienos
Ir tie visi , kurie aplink mane.
O ką kalbėti apie tuos,
kurie apsigyveno manyje...

  – Manai, kad tai aš taip? Ar apie tai? Gal. Bet kaip galėčiau atsiminti, ar iš tikrųjų taip, jeigu tavo esmė, mieloji, veikia tobulai.
  – Mano esme?- pasigavo Amnezija du žodžius, po jų dedama klaustuką. Ir pakartojo: – Mano esmė?
  – Būtų smagu, kad tokių dalykų manęs neklaustume. Kai žiūriu į rašyseną, regis, lyg mano. Išeitų, ir eilėraštį bandžiau parašyti. Suprantu, kad seniai,nors jau šratinuku, o ne plunksna parašytas. Tačiau kai tu tokia, kai šalia, man tai nebūtas dalykas.
  – Kai šalia. O kai „ne šalia“? Į krūmus? Gražuolės nereikia? – ir net nedirstelėjusi į sąsiuvinį, deklamavo:

Tylėkite, prašau
Jeigu kam rūpi šitą būseną taisyti
Ne kartą atkakliai bandžiau
Save vienut vienintelį
Kaip Dievą susitikti
Ir pamatyti, koks Esu.

Aš dar rašysiu paskutinį žodį
Ir nieko ten
Ko neturiu savy nebus
Tačiau ir vėlgi netiesa,
Kad aš vienaskaitoje gyvenu.
Bandžiau susiskaičiuot save visokį
Ir biesasžin, kiek šitokio radau
Vilniaus namus,
Gatvių asfaltą išklijuot galėčiau
Autoportretai šitokio savęs

  Nutilus deklamacijai į tylą neatsiliepiau. Nežinau kodėl. Juk atrodo, kad pasitaikiusi dar viena proga apkabinti Amneziją ir sakyti kad ir tuos pačius žodžius. Argi tai bėda? Argi tai nei šis, nei tas? Kiekvienas iš pakartotų žodžių visgi jau kitame laike. Kad ir kaip dažnai jie kartotųsi, tačiau visuomet kitose koordinatėse. Čia kaip upė. Neįmanoma Į tą patį jos vandenį dar kartą įbristi.
  – O vestuves, Pranuci, atidėkim. Ne pirmas kartas, bet atidėkim. Pradedu abejoti, kad dievas jau neleis mudviems vaikų turėti. Šliauži, šliauži... Kad ir per septyniasdešimt septintuosius, bet žybt, švyst ir jaučiu, kad ištrūksti iš Amnezijos glėbio. Tai ne aš kažkur toliau ar arčiau trepsiu, tai Krupskaja ir Potjė neatiduoda tavęs. Iš išvaizdos papūgos, bet dvasioje, bet dvasioje....Bent kol kas jų neįveikiu ir pradedu baimintis dėl tolimesnio mudviejų likimo. Žinau, kad vaizduoji, jog nesupranti, ką kalbu, bet kol tavo galvoje šios dvi personos, Amnezija tavo dovanojamos karalystės nepriims.
Ką pasakysi?

Kai laikas baigiasi,
Iš kalendoriaus išplėšiu lapelį su data.
Šiandieną – dvidešimt penktoji.
Ir nors gegutė iki šiol neužkukavo Balsiuose,
Tačiau vis tiek jinai... raiboji.

pabaigą. Beliko mažiau savaitės. Vilniaus Balsiuose sodai lyg ir  nužydėjo. Tačiau be žiedų čia niekuomet neapsieinama. Ir dabar – ne. Jie jau ne tie, ne tokie. Kad ir kaip įsismagino žydėti  alyva, bet – bent  man –  šiemet  pasirodė gražiausiai sužydusios vyšnios.  Išskyrus dvi, mano šeimynos keliuose aruose, kitos išaugę iš šaknų, bet šį kartą neprasčiau, kaip rojuje. O alyva? Irgi žavi. Gražu. Nenuskynęs, o tik  palenkęs šakelę, taigi saujoje laikydamas ją  augančią, žydinčią  su į ją tekančiais syvais iš šaknų, tariu:
  – Dainuok, širdie, kol dar gali. Ir, beje, suprantu, kad tavo syvai      daugiau  iš  praeitis. Geriau girdžiu praėjusių metų karietą negu Moniką Linkytę ir Vaidą Baumilą Eurovizijoje. Deja, deja, net ir palinkėjimus geriau: jeigu tikite savo karieta, tai , prašom, važiuokite.
  – O ką reiškia „jeigu tikite?“, - prisimenu raidę A.
  Nemokėjau pasakyti. Ir pats  turbūt nelabi supratau, ką tai reiškia, tačiau žinojau, kad jeigu yra karieta, vadinasi, kažkur yra,  ar bent  buvo, jos meistrai. Ir man kažkodėl regisi, kad jiems labiau svarbu, kad ji protingai pakeliautų po praėjusius laikus.  Pasikinkei bėrį ir – aida! Ir važiuoji atgal į šimtmečius. Vis giliau, giliau. Ir nereikia skaityti  istorikų, kas ir kaip ten. Juolab, kad ir  jie plika akimi giliau praeities niekuomet nematė. Apčiupinėja ją irgi per skaitalus, irgi per kažkokiais daiktais paliktus pėdsakus, per kažkokias atžymas. Tačiau va  karieta. Ji dar meistraujama, bet galvoje jau girgžda ir Tomas Vaisieta  taip:
–Ten sustabdai karietą, prisiklaupi prie upės ant kelių ir iš  rieškučių atsigeri  vandens, žinodamas, kad jis švarus kaip  krištolas.
  Paistalai?
 
Sakyk, kodėl toks piktas, a?
Iš pasakos nuvyti nori?
Ir vėl šakes, vėl kirvį į rankas
Su  poteriais  įbrukti? 
Šita akimirka tokia graži,
Kad ir akmuo, kaip paukštis skrenda,
Kulka, nutaikyta į širdį,
Bite atsiveria,
Ant žiedo tūpiasi
Ir medų renka

O  tu?
Kaip akmeniu žodžiu,
Tartum kulka...
Deja, iš žodžio neišmokstu rinkti akmenų,
Nemoku ir kulkas iš jo kaip biteles
Žiedus apspisti.

  Bet atsiprašau, einu skaityti Braskuolės. Beje, kodėl aš ja  vadinau barškuole. Iš tikrųjų gi Braskuolė. Taip ir į savuosius  eilėraščius parodo kaip jos  nuosavybę Ir kodėl ji tokia kantri? Ėgi,  Amnezija, kodėl? Gal tu save esme esi didesnė negu žodyne parašyta: „ atminties susilpnėjimas arba  netekimas“?