– Alio, alio! – girdžiu

šaukimą pavargusiu iki užkimimo balsu, o jam nutilus lyg  verkšlenant:– Pavargau šaukti. Jau nemanau, kad tą raganą įveiktume.
– Betgi mes jį girdime. Kaip čia taip? Ryšys viena kryptimi?
– Negirdi jis mūsų, Nadežda, negirdi. Visos mano meistrystės baigia išsekti. Neišmanau, kokias būdais galėčiau prišaukti.
– Eženai, neužsimirškime: esame atkaklūs. O šitas senukas mums laisvę  dovanojo Prisimink: čirkšt – nukirpo virvę, čirkšt dar kartą. Vėl nukirpo. Ir papūgėlės laisvos. Pagaliau, ne kieno, o jo galvoje įsitaisėme. Gal pasirinkimas ne geriausias, bet yra taip. Ir taip ne pirmi metai. Iki šiol glaudžiamės jo galvoje.
  – Suprantu, Nadežda, suprantu. Betgi negirdi jis, -  atsiliepia Eženas. Ir vėl išgirstu šaukiantį: – Alio! Alio! Dzieduli, išgirsk. Tai prakeiktoji Amnezija neleidžia tau mus girdėti. Alio! Alio!..
Va, turbūt todėl ir gegutės negirdėjau,- pagalvojau dar nespėjęs atsiminti, kad šitokias balsais kalba Nadežda, Nadia, Nadiuša. Ir Eženas, žinoma. Tik jis vienas taip. Taigi papūgos....

  Pirmyn, vergai nužemintieji...

„ Bet kaip čia taip? - pamąsčiau mirksnį, miglotai  suvokdamas ką girdžiu ir, pašokęs ant kojų, atsiliepiu:– Girdžiu, Nadežda. Netgi labai neblogai. Ir tave, Eženai. Jau net ir supykti spėjau, kodėl tu, mielas anarchiste, mielą Amneziją ragana vadini. Tačiau gal klystu. Bet  jeigu ir klystu, vis tiek nubusk,  Eženai. Įsivaizduok, kaip jaustumeisi, jeigu Nadeždą Konstantinovną taip ar panašiai pavadinčiau.
  Girdėjimas nuščiuvo, nutilo. Jaučiau, kaip galvoje kažkur  sukluso papūgos, bet tai truko neilgai. Anarchistas garsiai persižegnojo Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia ir:
  – Dar vienas sprogimas. Tai jau panašu į rytų Ukrainą. Tačiau, Dievas,  Nadežda, vis tik yra.  Mes vėl  girdime  dziedulį. Ačiū  tau, aukščiausias, - neužmiršo padėkoti Eženas Potjė. Buvo džiugus, laimingas, balsas budrus, primenantis gegutę:– Alio, alio, dzieduli! Tave irgi  girdime. O kad tu dėl tokios  bjauraties jaudiniesi, tai suprantu, kad  ne šiaip sau. Apsėdo ji tave,  užkerėjo, išprievartavo. Ragana gi. Sena. Nuo Kristaus laikų. Netgi senesnė. Galėtumei paklausti savo  bičiulio Senekos.
  Seneka? Aš gi ir Senekos negirdžiu, - vėl krust galvoje, –      Užmiršęs, kad yra ar buvo. –  Persižegnojau kaip Vilniaus katedroje prie arkivyskupo Audriaus Juozo Bačkio: – Iš tiesų, Viešpatie, tu  esi. O Bačkis? Galėtų ir nebūti, bet argi gaila?
  – Yra, yra. Ir Bačkis yra, – atsiliepė Amnezija. Buvo dar gražesnė. Kelionė, kad ji atėjusi iš tolimesnių laikų negu Kristus, jos grožiui nepakenkė. Nenupeiks jos ir Eženas Potjė,  bet buvo pastabu, kad ir Amnezija susirūpino ir savo nerimo neslėpė. O man taip:
    – Va, Pranuci. Ir vėl papūgos prasimušė į atmintį. Vėl skylė. Jau ne pirmas kartas. Ir kada tai baigsis? Kada aš būsiu tikra, kad tu , Pranuci, nuo atminties užlopytas aklinai. Kaip akmeniu užmūrytas. Nieks neprieis. Gal plyšelis, gal skylutė. Tačiau ar galima manyti, kad dramblys praeitų pro adatos skylutę?
  – Dzieduli, nepaisyk jos. Pasistenk atsipeikėti, atsikratyti ja, o tuomet ir pats žinosi, kad pro skylutę visa žmonija,. Drambliai taip pat  – budrus  buvo Eženas Potjė 
– Betgi ne pro adatos, – šyptelėjo Nadežda Konstatinovna.