Gegužė slenka į

pabaigą. Beliko mažiau savaitės. Vilniaus Balsiuose sodai lyg ir  nužydėjo. Tačiau be žiedų čia niekuomet neapsieinama. Ir dabar – ne. Jie jau ne tie, ne tokie. Kad ir kaip įsismagino žydėti  alyva, bet – bent  man –  šiemet  pasirodė gražiausiai sužydusios vyšnios.  Išskyrus dvi, mano šeimynos keliuose aruose, kitos išaugę iš šaknų, bet šį kartą neprasčiau, kaip rojuje. O alyva? Irgi žavi. Gražu. Nenuskynęs, o tik  palenkęs šakelę, taigi saujoje laikydamas ją  augančią, žydinčią  su į ją tekančiais syvais iš šaknų, tariu:
  – Dainuok, širdie, kol dar gali. Ir, beje, suprantu, kad tavo syvai      daugiau  iš  praeitis. Geriau girdžiu praėjusių metų karietą negu Moniką Linkytę ir Vaidą Baumilą Eurovizijoje. Deja, deja, net ir palinkėjimus geriau: jeigu tikite savo karieta, tai , prašom, važiuokite.
  – O ką reiškia „jeigu tikite?“, - prisimenu raidę A.
  Nemokėjau pasakyti. Ir pats  turbūt nelabi supratau, ką tai reiškia, tačiau žinojau, kad jeigu yra karieta, vadinasi, kažkur yra,  ar bent  buvo, jos meistrai. Ir man kažkodėl regisi, kad jiems labiau svarbu, kad ji protingai pakeliautų po praėjusius laikus.  Pasikinkei bėrį ir – aida! Ir važiuoji atgal į šimtmečius. Vis giliau, giliau. Ir nereikia skaityti  istorikų, kas ir kaip ten. Juolab, kad ir  jie plika akimi giliau praeities niekuomet nematė. Apčiupinėja ją irgi per skaitalus, irgi per kažkokiais daiktais paliktus pėdsakus, per kažkokias atžymas. Tačiau va  karieta. Ji dar meistraujama, bet galvoje jau girgžda ir Tomas Vaisieta  taip:
–Ten sustabdai karietą, prisiklaupi prie upės ant kelių ir iš  rieškučių atsigeri  vandens, žinodamas, kad jis švarus kaip  krištolas.
  Paistalai?
 
Sakyk, kodėl toks piktas, a?
Iš pasakos nuvyti nori?
Ir vėl šakes, vėl kirvį į rankas
Su  poteriais  įbrukti? 
Šita akimirka tokia graži,
Kad ir akmuo, kaip paukštis skrenda,
Kulka, nutaikyta į širdį,
Bite atsiveria,
Ant žiedo tūpiasi
Ir medų renka

O  tu?
Kaip akmeniu žodžiu,
Tartum kulka...
Deja, iš žodžio neišmokstu rinkti akmenų,
Nemoku ir kulkas iš jo kaip biteles
Žiedus apspisti.

  Bet atsiprašau, einu skaityti Braskuolės. Beje, kodėl aš ja  vadinau barškuole. Iš tikrųjų gi Braskuolė. Taip ir į savuosius  eilėraščius parodo kaip jos  nuosavybę Ir kodėl ji tokia kantri? Ėgi,  Amnezija, kodėl? Gal tu save esme esi didesnė negu žodyne parašyta: „ atminties susilpnėjimas arba  netekimas“?