Tyli mano mūza

Kažką pasakyti norėjau.
......................................................
Aha,
Viešpatie aukštas, nebūki visų.
Visi nesupras.
Kiekvienas į save, į save –
Dangumi nori būti.

Eilėraščių lauki, o  Dieve.
Anais, kuriuos tau parašiau,
Amnezija poteriauja.

Ir suprasti, deja, jau nemoku:
negi tiesa
kad jai, kaip vienintelis, ir tu priklausai

O Dieve, ar gali taip būti?
Abu užkerėti Amnezijos
Ir,  beje, ne  kieno,
O mano maldom –
(mis)
-----------
  .... atsikėliau ir pamaniau: o kas BUS šiandien? Žodį BUS, regisi, kad rašiau pirmą  kartą taip - visos raidės  didžiosios.  Atsitraukiu nuo praverto į vėsų rytą  langą ir, nuo stogo  nubaidęs katę, atėjau parašyti:
  „Dar miega Birutė Kriščiūnaitė, Simas Baranauskas, Karilė Verdenė, Pranciška Regina Liubertaitė, Tadas Žvirinskis, Mantas Klimavičius, Simonas  Kadaginis...“
  Rašau ir tuo pat metu galvoju: miega ar nemiega, bet  kai anksti ryte  nematai jų neršiančių internate, sakau būtent  taip: miega. O štai aš? O štai katė? O internetas?
    Pasidairęs po save ir nepajutęs arčiau esančios Amnezijos  lyg  žadu parašyti ir jos vardą, bet, Dzievuliau, gerai, kad ji kur atitrūkusi, kad toliau, tačiau kad miegotų, tai tikrai – ne. Ir, žinoma, neverta krebždėti jos vardą, jeigu snustelėjusi. O papūgos? Jos irgi pritilę, bet įsiklausęs išgirstu iš ano tolimo, bet linksmesnio laiko.
   
- Stop! Aš, regis, moku skaityti, - nušvinta supratimu Nadežda.
- Moki skaityk?- perklausia Potjė , bet klausimas dykas, nes Nadežda jau skaito:
„Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus“.
– O kur mes atsiradę? – pasidomi Potjė
– Smagu, kad nepaklausei kiek man metų, - atsiliepė Nadia.  Suprantu, kad tolokai nuo zoologijos sodo. Regis, Vilniaus pakraštyje. Netoli ežero. Šaukia Balsių vardu, bet yra pašaukiančių jį Kryžioku.
- Taip, taip, bet pasižiūrėk, kiek daug zylių.Pavasarį. Argi negražios? Bet kažkodėl niekas nesistengia jų pririšti ir taip puošti zoologijos sodus.  Bet ša! Paklausykim, kaip dziedulis rašo Tai bus didelis, didelis kūrinys, nors jis to dar nežino.
- Nežino, ką rašo?
 
Šypteliu į pravertą Palėpęs departamento pietinį langą.  Suprantu, kad atmintyje išgirdau daugiau, negu... negu  galėjau tikėtis. Jau vėl žinau, atsimenu, kad  mano  gyvenime  buvo varnas Golius. O kur dabar? Buvo Vidinis, O kur dabar?  Buvo Šventoji. Irgi  kažkur pusto vėjai apie ją kalbėtus  ar rašytus žodžius. Tarp kitų ir toks žiupsnis:

b „Visi lapai dar tušti.
    Nuo ko ir kaip pradėti, a? Pradėti, beje, taip, kad paskum nereikėtų graužtis, girdi, ne taip! Ne taip parašiau sakinį ar tekstus sudėliojau! Juolab, kuomet tikiuosi, kad čia bus parašyta daug gražių vardų. Šventosios vardas - taip pat, nors ji gimdyti dar vis negeba. Pribrinkusi, nėščia, vis sunkstanti, tačiau giedorėlis nepasirodo. O regisi, kad gerai suvokiu, jog pastojusi daugiau negu reikia tiems devyniems mėnesiams, tačiau yra kaip yra - gimdyti negeba.
    - Nepriekaištaukite, vyrukai. Tai ne mano kaltė. Bijausi, kad skubėdama galiu pagimdyti invalidą. Po mano gimdymo pasaulis turėtų pagražėti. Ypatingai šilinių dzūkų kraštas, - prisimenu, kartą pasakė ir papriekaištavo, kad mes su Vidiniu ir Vaidinimu net laukti nemokame.
  - Kūdikiui net vardas neparinktas. Argi šitaip laukiama?