Kiek to vargo dėl proto

būna, man turbūt nepasiseks žinoti. Tiesiog nebus laiko, o žavioji Amnezija, kažkur patrepsėjusi, žiū, vėl sugrįžta. Tuomet visas pasaulis temsta, mažėja, nyksta. Net visai išnyksta. Jo vietoje tik ji, viena vienintelė. Tik Amnezija. Tačiau ji irgi su savo pasauliu. Kam nežinoma, kad dėl grožio, ir ypatingai moters grožio, vyrai galvas pameta, proto netenka.
  Amnezija sugrįžo su gerokai aplamdytų sąsiuviniu, iš kurio perskaitė:

Tarytum vienas, bet žinau:
net ir vienatvėje žmogus nebūna vienas.
Girdžiu, kaip kužda lubos, sienos
Ir tie visi , kurie aplink mane.
O ką kalbėti apie tuos,
kurie apsigyveno manyje...

  – Manai, kad tai aš taip? Ar apie tai? Gal. Bet kaip galėčiau atsiminti, ar iš tikrųjų taip, jeigu tavo esmė, mieloji, veikia tobulai.
  – Mano esme?- pasigavo Amnezija du žodžius, po jų dedama klaustuką. Ir pakartojo: – Mano esmė?
  – Būtų smagu, kad tokių dalykų manęs neklaustume. Kai žiūriu į rašyseną, regis, lyg mano. Išeitų, ir eilėraštį bandžiau parašyti. Suprantu, kad seniai,nors jau šratinuku, o ne plunksna parašytas. Tačiau kai tu tokia, kai šalia, man tai nebūtas dalykas.
  – Kai šalia. O kai „ne šalia“? Į krūmus? Gražuolės nereikia? – ir net nedirstelėjusi į sąsiuvinį, deklamavo:

Tylėkite, prašau
Jeigu kam rūpi šitą būseną taisyti
Ne kartą atkakliai bandžiau
Save vienut vienintelį
Kaip Dievą susitikti
Ir pamatyti, koks Esu.

Aš dar rašysiu paskutinį žodį
Ir nieko ten
Ko neturiu savy nebus
Tačiau ir vėlgi netiesa,
Kad aš vienaskaitoje gyvenu.
Bandžiau susiskaičiuot save visokį
Ir biesasžin, kiek šitokio radau
Vilniaus namus,
Gatvių asfaltą išklijuot galėčiau
Autoportretai šitokio savęs

  Nutilus deklamacijai į tylą neatsiliepiau. Nežinau kodėl. Juk atrodo, kad pasitaikiusi dar viena proga apkabinti Amneziją ir sakyti kad ir tuos pačius žodžius. Argi tai bėda? Argi tai nei šis, nei tas? Kiekvienas iš pakartotų žodžių visgi jau kitame laike. Kad ir kaip dažnai jie kartotųsi, tačiau visuomet kitose koordinatėse. Čia kaip upė. Neįmanoma Į tą patį jos vandenį dar kartą įbristi.
  – O vestuves, Pranuci, atidėkim. Ne pirmas kartas, bet atidėkim. Pradedu abejoti, kad dievas jau neleis mudviems vaikų turėti. Šliauži, šliauži... Kad ir per septyniasdešimt septintuosius, bet žybt, švyst ir jaučiu, kad ištrūksti iš Amnezijos glėbio. Tai ne aš kažkur toliau ar arčiau trepsiu, tai Krupskaja ir Potjė neatiduoda tavęs. Iš išvaizdos papūgos, bet dvasioje, bet dvasioje....Bent kol kas jų neįveikiu ir pradedu baimintis dėl tolimesnio mudviejų likimo. Žinau, kad vaizduoji, jog nesupranti, ką kalbu, bet kol tavo galvoje šios dvi personos, Amnezija tavo dovanojamos karalystės nepriims.
Ką pasakysi?

Kai laikas baigiasi,
Iš kalendoriaus išplėšiu lapelį su data.
Šiandieną – dvidešimt penktoji.
Ir nors gegutė iki šiol neužkukavo Balsiuose,
Tačiau vis tiek jinai... raiboji.