Atsikėlęs pajutau, kad

mano žodžių arsenale atsirado naujas – Vidina. Gan įžūlokas, iššokęs kitų priekyje, kad netyčia ėmiausi mintyse linksniuoti: Vidina, Vidinos, Vidinai, Vidiną, Vidina ,Vidinoje. Šiaip jau neprisimenu, kad linksniuodamas prisiminčiau šauksmininką. Dabar ir jo linksnyje ištariau: o Vidina!
Prasidėjusio birželio laikas buvo ankstyvas, dar prieš saulės patekėjimą. Dažnai nepaisau jo. Nubundu, atsimerkiu ir nesižvalgau į laikrodžius valandų. Savimi jaučiu, kad reikia lipti iš guolio ir bent savo gyvenime netingėti paviešėti atmerktomis akimis. Popiergalyje ant stalo eilėraščio eilutėmis surikiuotas tekstas, bet žinojau, kad nenusisekęs, atėjęs be įkvėpimo. Jo nebuvo ir dabar. Žodis „ Vidina“ man atrodė svetimas, nežinia kodėl ir kieno įmestas į mano žodyną. Pabandžiau jį nutildyti skaitydamas prasto eilėraščio tekstą, pažymėta birželio 2 d. data.

Gal laikas žvilgterėjo į akis.
Vėl rytas.
Vėl einu į dieną.
Lyg paprasta, suprantama,
Lyg nežinia kiek kartų savimi patirta.
Net ginčas traukias į šalį,
Kad paprastiems dalykams neeikvotum laiko.
Tačiau šis rytas jau ne pirmas toks,
Kai juo negreitai išeinu į dieną.
Ir būna, kad po metų daug,
Vėl grįžta pas mane
Ir vėl susėdam, kaip tada,
Jis vis toks pats,
O aš jau kitas.
Tačiau iš jo neišgirstu,
Kad liudytų mane kitokį.
Naivu?
Dar kaip naivu!
Tačiau nepatikėti irgi nevalia –
Nemoka Rytas būti kitame laike,
Nemoka savyje kartotis.
Ir ką sakyti jam
Jeigu kaip nuotrauka?
Anoji irgi metų neskaičiuoja.
Ką kur kokį surado kažkada,
Tokį ir laiko

Žodis VIDINA atslūgo. Lyg užmiršau jį ir neatrodė, kad galėtų patrukdyti, tačiau toliau tekste sekė tiesiogine kalba parašyta eilutė, būtent;

– Pasveikink Ąžuolą vardo dienos proga.

Dabar perskaitęs pamąstau, kad kažkam labai prireikę šitą pasveikinimą priminti man. Ne į tekstą juk jis. Visai ne, bet tekste jis įrašytas savo ranka, o toliau ir atsiliepta:
Betgi šliaužiu. Matai.
Lig jo prišliaužti nesuspėsiu.

Ant delno, bet...
Gegutė irgi man nepakukavo.
Tokie jau metai, Ryte aukštas –.
Nė vieno, kas iš vakar ateitų
O ką regiu,
Atėję pirmą kartą...

Ir Vidina? - pagalvoju, dar vis negebėdamas prisiminto savo bičiulio Vidinio. Tačiau nuo naujai atsiradusio žodžio pabėgti nepasisekė. O ir dvasioje pasidarė gražus , prasmingas, reikalingas. Galbūt ir Lietuva kažkada kažkam taip, kaip dabar man Vidina.