Po pusiaudienio jau ir

valanda, ir kita, o lietus nesiliauja. Gražus laikas pamąstymams. Štai jau ir į prieblandą įslenka, į sutemą. Tai irgi paskata pamąstymams, tačiau, matyt, jiems reikalinga kažkokia dozė, porcija vienatvės. Į save rodau atsargiai, mintimis, nes šalia Amnezija. Žvalgytis po pašales nebetenka. Man ji miela ir kita kuo - atkakli, užsispyrusi, bet tai netrukdo jai būti jaukia ir paslaugia. Sakyčiau, ir teisinga. Plykstelėjusį pyktį greitai malšina ir vėl kaip saulutė iš po debesies, kad plikas akis reikia pridengti akinių stiklais.
– Nemanyk, Pranuci, kad man reikalinga nuodėmė. O kad supykstu, tai ką darysi? Ir Dievas supykęs išvarė Ievą ir Adomą iš Edeno sodo. Kažin, ar reikėjo dėl obuoliuko taip elgtis? O aš štai papūgų negebu iš galvos išprašyti. Neatiduoda jos man tavęs. Suprask, neatiduoda.
– Kažin, ar dėl obuoliuko taip Dievas? Bet jeigu ir obuoliukas, o ne kitas vaisius nuskintas – kad ir apelsinas – tai ypatingas obuoliukas.
– Dievas vis dėlto yra Dievas. Maža raide tik netikėliai jo vardą taria. O papūgos? Iš kur jos jėgų gauna? Iš kur? – rūpėjo žinoti Amnezijai. – Negi iš „Internacionalo“?
„ Ji žino daugiau, negu galiu suprasti,– pamaniau, - ir turbūt daugiausia būtent apie papūgas.“
Amnezija nelaukė mano atsakymų. Mąstė pati ir taip, kad nereikėjo abejoti jos protu. O kad ji pati juo abejoja, galbūt, galbūt, bet tai garbė jai. O kai toks protas derinyje su mielu grožiu, tai ir lietuje šypsosi dangus. Ir lietuje, ūkanose neužmiršti, kad Šiauliai yra Saulės miestas.
– Galima būtų apie tai negalvoti, bet papūgų vardai irgi neprasti. Ne iš piršto išlaužti. Nadežda Krupskaja. Eženas Potjė. Panašu, kad toks reiškinys turi informaciją, kurios nežinome? Kaip manai?
– Ai, norėčiau būti papūga. Nesvarbu kuri - Nadežda ar Potjė. Dėl tavęs. Kad tau būčiau įdomus bent, kaip jos, - pasakiau kas pasitaikė ant liežuvio, bet pasirodė, kad Amnezijai tai tiko, o netrukus ir man patiko. Amnezija irgi panoro būti papūga, tačiau ne bet kuri, o Nadežda.
– Gerai, Nadežda, –nesiginčijau būti Potjė ir uždainavau:

Pirmyn, vergai, nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn!

– O tiesą sakant, nejaučiu laisvės. Nors kiek beatsimenu, vis supančiotos, pririštos.
– Kiek beatsimeni? Ir aš taip - kiek beatsimenu,– atsiliepė Nadežda ir pasakojo, kaip atgavę laisvę: – Bet šitam senukui kažkas galvoje pasimaišė. Tik žagt - atkirpo tavo raištį. Dar sykį žagt – atkirpo mano... Esą, skriskit, papūgėlės! Laisvos! O kur? Kai nežinai kur skristi, netoli nuskrisi.
– Taigi, taigi! Kai žinai, kas tik per sprindį, toli nenuskrisi.

Pirmyn , vergai, nužemintieji...

– Jau giedojai. Ir apie išalkusią minią taip pat.– sudraudė Nadežda ir vėl sugrįžo prisiminti: – Betgi mes laisvos papūgos. O kiek nedaug pastangų reikėjo iki mūsų laisvės! Priėjo senukas, čirkšt - nukirpo, čirkšt dar kartą – ir abi laisvos.

Kas buvo niekas, taps viskuo.–

laikiausi įsikibęs himno, tačiau neapleisdamas ir pašnekesio su Nadežda:– O kas jis, kuris čirkšt, žagt?
– Kas sužinos, kas jis, jei neįsiminėme (ar nenugirdome) jo pavardės. Net vardo. Kaip netoli per daug metų iki laisvės būta! Tereikėjo ateiti jam ir čirkšt – žagt, čirkšt – žagt. Tačiau dabar liūdna pagalvojus, kad lankytojai, mokėję pinigus, nepamatys nei tavęs, nei manęs. Niekam iki tol nerūpėjo, ar mes pririštos nepririštos, bet lankytojų akims godžios buvome. Sakyk, ar reikalinga tokia laisvė, kai atėję žmonės negalės pasidžiaugti mumis? Negalės, nes ten jau mūsų nėra.
– O taip, Nadežda, ten mūsų jau nėra, - liudijau jos žodžiais apie naują papūgų lemtį. Jaučiau, kad šitaip ilgiau užtrukti neverta, bet norėjosi, kad sugrįžimas atgal į save, į Amneziją ir Pranucį būtų prašmatnesnis. Atsargiai sugavęs jos rankas, prisitraukiau arčiau ir taip:
– Nadežda Konstantinovna, jūs labai miela. Patikėkite, kad ta žinojau ir anksčiau, nebūdamas papūga.Tai, beje, garai žino ir jus labai gerbianti mokytoja Šaltinytė. Tikiuosi, kad neatsakysite jai perduoti geriausius palinkėjimus ir širdies dovanėlę. Jos niekuomet neužmirštu. Netgi būdamas šalia Amnezijos. Patikėkite, kad būnant su ja NEUŽMIRŠTI labai nepaprasta.
– O taip, labai nepaprasta, - žinojo Nadežda Konstantinovna.
– O dovana kukli ir tiesiai iš lūpų į ausis.

Priimk bažnyčią iš manęs.
Vis tiek įkelti poterių nemoku.
Ant kelių klauptis – ne.
Nuo jų ant kojų atsistoti
taip pat, deja.
Tik širdį išskalauju žiupsneliu tavęs
Manydamas, kad ši tiesa
Jai tinkanti, kol plaka

Kreivoja raidės popieriaus skiaute,
išmokusios giedot inter –
nacionalą.

Atsiliepė:

Imu bažnyčią iš tavęs.
Tegu širdies altoriuje šventa ugnis negęsta.
Nesmilk atodūsiais,
Geriau joje sudek
Ir nebandyk gesint savęs
kol dega.

Vilniau Balsiai
2015- 05- 27