Taip, atsiminti būtų ko,

jeigu ne ji, Amnezija. O elgsena iki šiol  nesuvokta. Būna, kai tyli, net  nepakuždėjusi išeina, palikusi mane laisvą  ir net atmintį, kurioje jos iš vis nėra. Tuomet net neturi galimybės padėkoti jai už  tokią paslaugą. Tačiau šit valandėlė,  kuomet sugrįžusi irgi tyli, kaip šešėlis. Atsitinka taip, kad nežinau, jog kurį laiką paliktas be  jos. Kur  vaikščiojo? Kur  buvo?  Ne, apie  tai nešnekama.  Nes ir  poreikio nėra paklausti. Priežasties nėra. Išnykus..
  ... O šiandien  jau gegužės  paskutinioji Ankstyvas rytas Vilniaus  Balsiuose  išsišvietė  be  saulės, bet šit jau žeria  spindulius  į šiaurinį Pastriekės departamento langą. Šviesk,  aukštoji, šviesk. Tačiau nelinksmai pagalvoju, kad  šitų metų  gegužės  mėnesį  gegutės pakukavimu  neišgirdau. Pavasarį  pragyvenau  be  gegutės. Ir tai ne Amnezijos nuopelnas, kad gal neatsimenu.. Kaip ir  ne jos  nuopelnas, kad  atsivertęs raštus, skaitau save... 
(...)
– Kūdikiui net vardas neparinktas. Argi šitaip laukiama? – papriekaištavo Šventoji
  Nebuvo smagu išgirsti Šventosios priekaištą, tačiau ji buvo teisi. Paprastai naujagimis ateina į žmonių pasaulį, surasdamas jam parinktą vardą. Nesvarbu, kad jis dar nepašventintas, nepraėjęs per bažnyčias, kad  spėlionėse, bet dar būnat kūdikiui motinos įsčiose, jis jau pašaukiamas parinktu vardu.
– Girdėjot, kaip drožė? - paklausė Vidinis. –„ Nemokame net laukti.“
– Nekurti.
– Galėjo anksčiau pasakyti, - burbtelėjo Vaidinimas.
– Gėdykis! – sudraudžiau.
– Tą ir darau. Esu lietuvis. Visi kalti, tik aš - ne.
Tačiau šį kartą atsitiko taip, kad lyg susitarę susėdome priešpriešiais išrinkti laukiamam naujagimiui vardą. Valanda. Kita. Vardų daug, tačiau ana, kuris mums atrodytų priimtinas, ogi niekaip neužkimba.
– Tfu! Priekaištaujame, kad Šventoji negeba pagimdyti, o mes net vardo naujagimiui nesurandame. Žinotų ji kaip čia derimės, iš tuščio į kiaurą pilstydami, kažin kaip jai atrodytume? Gal sumanytų visai negimdyti. Tfu! Negerbiu pats savęs. Bet judviejų taip pat, - pradėjo pykti Vaidinimas.
– O jeigu taip? - nesiblaškydamas pakrutėjo Vidinis, - O jeigu jo vardas Tada, kai BUVAU?
Nepasitenkinimo savimi klegesys nutilo. Instinktyviai pajutome, kad Vidiniui pagaliau pasisekė prasmingai prisiliesti prie laukiamo naujagimio vardo. O kad vardas nepanašus į esamus ir net sutvertas neįprastai, tai argi bėda? Kiek galima rūgauti senais laikais, nieko naujesnio neįnešant į lietuvišką vardyną?
– Jau pamaniau, kad neįveiksim, bet, ačiū die, dabar matau šviesą tunelio gale, - apsidžiaugiau.
– Kodėl tunelio gale? Tai iš tikrųjų vardas, kokio mums reikia. Tunelis sėkmingai pravažiuotas. Neškim vardą Šventajai. Te greičiau gimdo.