Nepaisant kokiame krašte

būnu nusidanginęs, tačiau atsiminęs radijo karietą it kompaso rodyklė tuoj pat akimis nusitaikau pietų kryptimi, viršugalvį palikdamas šiaurei. Nuojautos atkakliai prievartavo patikėti, jog jį pagaminta šio krašto meistrų. Į jokią  kitokią šalelę nesu taip  dažnai iš arti ar toli nusitaikęs, kaip į Lietuvos pietinį pakraštį, apgyvendintą šilų dzūkais. Apie juos gan trumpai tariu: šiliniai. Ir kaip jau įpratęs, rodau į juos nuo pasienio su  Baltarusija, kur miškuose, smėlynuose, balose kaip paukščių gūžtos sutūpė jų didesni - mažesni sodžiai, girdėdami Marcinkonių, Druskininkų, Ratnyčios ir Kabelių parapijų bažnytinius varpus. Man būna smagu, kad ir labai pavargusį, čia tokį  greitai užmiršti. Dvasia greitai atsigauna ir, matyt, todėl suprantu, kad prasmingiausia šio krašto ypatybė yra ta, kad čia nesunku būti laimingam, priklausyti tokių žmonių kategorijai ir tuomet nebūna neįmanoma šį kraštą prisiglausti arčiau savęs ir kažką  paniūniuoti, padainuoti, paeiliuoti, o, atsiradus poreikiui, paskaityti save. Dažniau iš senesnių laikų užrašų, bet nebūtinai. Šis kartas irgi ne toks. Jis šviežias ir gal nesuvirškintas kaip derėtų, bet:

O nemanyk, Žmogau,
kad nenorėčiau būt gražus,
nenuodėmingas,
su knyga, kaip sėtuve
javams ir medžiams sėti

Dejuoja manyje legendos, pasakos, dievai,
dejuoja varnas Golius, žirgas Ygaga
dejuoja karieta, 
O aš, beje, taip pat. Gal net  skaudžiau,
nes šitiek daug turiu –
net šilinius.

O ne, nereikia man kalbėti, kad
nuo čia prasideda tėvynė.
Bet ar tik tiek?

O žodi,
kilstelki aukščiau
ir būk nelengvas akmenėlis,
žinojau visąlaik
labiau nepaprasta,
kad čia  p r a s i d e d a  Žmogus –
šilinių kraujas, jų bažnyčios,
šaltiniais suteka į sielą
ir vieškeliai, išeinantiems negrįžti.
nelyg  žalčiai sušalę
ant krūtinės susirango.
ieškodami sau šilumos.
Ir nesmagu, kai veidrodis aptemsta,
Atėjus pažiūrėti  į save

Na, taip.  Matau: yra Pranucis.
O Žmogus?
Žvalgausi, ieškau, ir..
Dieve, apsaugok!
Nesakau, kad nesurasiu jo,
bet vėjas pučia į akis,
žalia pušis atsiremia į petį.
Žinau, miške negieda vieversys,
bet nuo krūtinės galvą kilsteli žaltys
ir neskubėdamas žodį po žodžio kalba:

  – Ir taip: 
1994 m. sausio 15 d. 10 val. 30 min. eteryje  pirmą kartą pasigirdo radijo karietos šaukinys. Aš irgi kilstelėjau nuo galvos karūną ir palinkėjau laimingos kelionės ne tik pas žmogų, bet ir į  žmogų. Kranktelėjo varnas Golius, sužvengė žirgas Ygaga. Taigi, buvo taip, o dabar giedok, Pranuci. Jeigu neatsirastu  kam  dainuoti, aš padėsiu. O Žmogus, kaip suprantu, irgi išeina iš  miško, iš šilinių. Išeina, Pranuci,– pakalbėjo geltonausis, o kilstelėjęs galvą dar aukščiau, uždainavo:

Yra  pasaulyje  dalykų
Labai tikrų, bet daug  - ir ne,
Kaip atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta...