Taip jau atsitikę, kad aplinkiniai kaimai, taigi ir mano gimtieji Šklėriai, o ir pats prie Grūdos ežero įsitaisęs Ašašnykų sodžius, taip vadinamo ežero beveik nežino. Užtat visi puikiai žino Ašašnykų  ežerą. Žino ir taip jį vadina. Taip elgdavausi ir aš, bet vieną kartą, toptelėjus apie jį prabilti kaip Grūdo ežerą, lig šiol išlieku tokiam polėkiui ištikimas – vadinu jį Grūdo vardu ir manau, kad taip ir turėtų  būti. Tačiau jeigu neatsitiktų taip, bus smagu  jausti, kad prie jo auginu ne tik aukštą kalną Bakanėlį. Beje, kaip duoną auginu, kaip peną sielai. Ir galbūt  ne  tik savo. Seniai  buvau ten ir nemanau, kad dar kada būsiu, bet  man toks kalnas prie Ašašnykų kaimo vis  aukštyn ir aukštyn, vis  lipa ir lipa į dangų. Apie jį ir poezija rašęs, bet  dabar, perskaičius ją, jau taip:   

77 (Šilinių duona man kaip sakramentas)

LXVIII
Čia man nebūna įkyru
žiūrėt į vandenį ir laiką.
Pasisemiu į saujas smėlio
ir atgal pilu –
čiurkšlelė po čiurkšlelės
byra pro pirštus,
Atrodo, kalną burnoje
kaip duonos trupinį kremtu.
Nerimsta, kaip Ašašnykai,
vis girgžda tarp dantų,
į dangų dar aukščiau vis lipa.
Šilinių duona... Man kaip sakramentas,
nelyg iš Dievo rankų valgau ją
ir iš tiesų, ar neatėjo laikas
prašyt eilėraščių,
kad nors skurdžioj poemoje,
sakmėj kad ir neišradingoje
įaugtų jie kartu su širdimi mana?
Šilinis juk.
Šilais nudeginta širdis.
Čia ir akmuo,
net titnaginės kalba su manim
ir kartais būna –
atmintis, nusliuogusi į praeitį,
atranda pradžią

RAIDĖ eR:
Man miela būti ten,
kur mintys tartum bangos ežerų
maištauja, žaidžia, juokiasi ir pyksta.
Tik nekalbėk man, nekartok, Pranuci:
o raide eR,
aš taip čia giedu iš Tada,
kur Agota, kur varnas Golius ar Vidinis,
kur karieta sudužusi, dar vis kelionių laukia.
Žinau, atsimenu tave
per kūną, kai akis galėdavo
kiekvieną judesį matyti.
Na, o dabar?
Dabar girdžiu kaip skauda,
kai išsigryninus dvasia
per delną šliaužia
kaip stiklas permatoma,
bet... nematoma.
Ir daužosi po stiklo narvą bitė,
bandydama sugrįžti atgalio.
Antai, pasaulis didelis akims matyti.
Jis be iliuzijų – ir tikras, ir čia pat,
bet kaip sugrįžti, kaip?
Net jeigu narvo priešpriešą įveikus?
Kaip susivokt minutėje,
kuomet iš tavo būto kūno,
Slaunus Žolynas žvalgosi,
sostu karalius žvalgosi,
Rugelis?

Nutilo raidė eR,
o aš tik aiktėliu:
– Oho! Tai  bent!
It perskaičiusi būtumėt mane iš ateities
neparašytą dar...