1.

Jau, regis, nežinau,
Kas dar mane užsuks
Kaip laikrodį, nustojusį tiksėti,
Bet šviečia rytas ir dangus
Išleido saulę patekėti.
Ruduo, tad spindulėliai nešilti
Net Bobų vasarai paglamonėti,
O traukinyj kaip traukinyj,
Jau įpratau ir neatrodo, kad
Bent kiek labiau rūpėtų,
Kada sustos ir kur.

Tingu man pasakoti kaip kas čia yra,
O tai, kas būta praeities laiku
Skandina Užmarštis.
Bent aš matau ir suprantu,
Kad jos tarp visa ko – daugiausia.

O, Traukiny, pirmyn!
Liūdėti tavyje nemoku,
Tačiau ir man šiek tiek baisu,
Kad Užmaršties čia būsiu nugalėtas.
Na, o kol kas dar vis smagu girdėti,
Kaip dunksi atmintyj
Du mano šimtmečiai
Žiemom, pavasariais, karais, badu,
Bažnyčiom sugriautom ir pastatytom,
Kaip laukiama pareinančių namo
Be karo po pasaulį išbarstytų...