Įžanga Būtam ir Būsiančiam...

Kada tyliu
peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar giesmę.
Nenoriu pasilikti su jomis,
tačiau be jų taip pat – ne kas:
lyg bėgčiau nuo savęs,
bijočiau prisiimti pajuokas,
kad toks netikėlis,
o taikausi surinkti atmintį,
atversti ją proza ar lyra.

Pavasariai jau palikti toli.
Šalna užpustė žalią laiką.
Nepasakyčiau, kad esu kvailys
ir nežinau, koks balius laukia.
Daugiau perkūnijos širdin negu dangun.
Iš jos žaibai supjausto užmojį kilnesnį,
iš jos lyg nuo aukštų kalnų,
išnokus nušliaužia griūtis.

Ne kartą jau žiūrėjau į save,
norėdamas surasti žmogų;
griūties nelaisvėje ir pajautos kitokios –
naktis nemoka atsiskirti nuo dienos,
žmogus – išsaugoti
jaunystės išskobtą autoportretą.
Net darosi, kad nesvarbu
esi ar ne...
Ir tik vėliau, ištirpus griūčiai,
atsirandi nuo pat pradžių.
O Viešpatie, ir vėl bažnyčios skambina,
ir vėl, o Viešpatie, žmogus esu,
ir vėl peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar dainą.

Man reikia dar sugrįžti į Savęsp
ir ją išvaikščioti kaip Ašašai
kol kojų padai dar į žemę
pėdas spaudžia.

Širduže, būk narsi,
netgi kelmų prisėjom daug,
kad visuomet be nuomos jie
kelionėse po šitą šalį.
Ji iš tavęs. Vienintelė. Nedaloma.
Nepaisant kaip vadintum ją –
Savęsp ar Ašašai...