Stebukle, neapsnūsk

Diena tokia,
kad motiną miniu,
bandydamas atgal sugrįžt į sapną.
Šįkart be žodžių Ji,
tik reginy,
beje, gražesnė negu bet kadaise.

O sako – numirė.
O sako – iš tenai negrįžta.
O sako – nieks nežinome
kaip ten ir kas.

Aš savo motinos
mirties nepamenu
ir nemanau,
kad šitaip nubaustas atmintimi.
Ten, Šklėriuose, jos amžinas pasaulis.
Mirtis negali jo atimt.
O Šklėriai?
Jie kelionėje, keliauja,
šiandieną čia, o ryt?
Žemėlapiai jų negeba pavyti.

Nelyg į sterblę juos susėmusi,
neleidžia Šklėriams motina išsibarstyti –
su jais lig trupinio, lig mažmožio
kartu, kartu...

Stebukle, neapsnūsk
ir būk, ir būk,
nors netikiu, kad motina tau leistų
kažką gudresnio sumanyti.