Kur besustočiau... ir
net nesvarbu kada ir kur,
o visuomet atrodo –
atsiradęs Žemės vidury,
kaip sėkla obuoly
dar vis vaisius nokinančios
kadais sodintos obelies.

Matau, jaučiu, žinau,
kokia skaudi –
kreiva, nudeginta sausrų
ir smėlio (taip, taip,
ir Šklėrių sodžiaus smėlio
iš po jos šaknų).

Išdžiūvėlė ta mano obelėlė
tarytum parakas,
kad...  NEATEIK, UGNIE,
BENT KIEK ARČIAU...

Kad ir rusendami,
o sudegame savyje,
deja, tokių gaisraviečių
dažniausiai nesuvokę.

Kiek buvusių tokių, kuriems,
neva, ir be ugnies
į dangų dūmai kyla...

o aš, bitute,
mažučiame lašelyje medaus,
tave matau ne lyg rusenančios ugnies darbymetyje...

Galbūt, ne medumi laiminga,
galbūt labiau laiminga
dėkavonėmis žiedų...

Išdžiūvėlė ta mano obelėlė
su žiedeliu vienur, kitur,
su bitele, dūzgenančia prie jų,
kad... NEATEIK, UGNIE...

Sunokau būti panašus į ją.
Bebalsėje burnoj eilėraštį laikau,
kad žodžiais jo,
kaip dėkavonėmis senos obels žiedai
bitutei padėką kalbėčiau.
Nors nežinau,
ar kas yra gražiau,
kaip negebėjimas tokioj būty save tiesa suvokti;
Lig šiol, kad ir nuskynęs paskutinį žiedą,
aukštai keliu prisegti prie kepurės,
kad šitokioje savo būtyje
kažkas galėtų pasirodyti ne taip.
--------_______
Ps: Visiems ko geriausių 2022!!!

Gal dar paskubu su šiais palinkėjimais, bet kadangi jau ir pats esu jais prakalbintas Vidinio, tai neatidėliodamas smagiai tariu: būkite laimingi ir Kalėdų šventėje su jos eglute ir Kūčių vakariene, ir sutiktuvėse su Naujais Metais.  VISIEMS geros valios, VISIEMS geros  sveikatos!!!

Ne proginiai: 3..

Jau  nemanau,
kad jas surankioti gebėčiau –
skeveldrų tiek, kad nors, Žmogau,
save į teismą kviesk  –
minų laukai,
nepaisant kaip seniai sprogdinti,
skeveldromis rūdija iki šiol,
o laikas nyksta iš po rankų, kojų, iš galvos,
Kažin, kas atsitiks,
kai negebėsiu jo savų akių šviesoj turėti?
Kas kaip dar paskaudės,
kuomet skeveldros nusileis į rūdis?

Nemėginu savęs nei peikti, nei pagirti,
bet mintyse dažnai sustoju prie paminklo,
kuris galėjęs būti, bet...
deja, deja,
išmėtytas skeveldromis rūdija
paupiuose Ūlos, Grūdos,
lig Paūlių, iki Puvočių,
o ir Merkys, priėmęs jas tekėti,
atsikvepia su Nemunu ties Merkine:

Šilinių dzūkų krašte,
dėkojame už paramą
kelionėje link vandenynų, link audrų.
Rūdija ne tiktai skeveldrų geležis;
ir vandenys rūdija,
tvenkiniais kaip tvoromis aptvarstyti.
Tai bendra taip,
kaip Lietuva – tėvynė mūsų,
kaip trispalvė į Gedimino kalną iškelta.

.............

Tu netiki.
Ir aš taip pat.
Tačiau ir vėl į  popierius rašau žinojimą nelengvą.
Ant stalo šaukštai Tau nepadėti
ir būsto durų man atverti niekuomet nereikia –
ir vis dėlto skalsus ir didelis esi,
VIDINI, Dievas vaikščioja su tavimi

Žinau daugiau, negu kad akys mato:
iš už akiračių atklydę vaikščioja peizažai,
dažnai liečiu juos rankų nepakėlęs
ir ten, kažkur giliai,
aukščiau nei danguose
pragysta vyturiai...

Tegu! Tegu!
Juolab, kad šiandien man
ir baltas titnagas į sielą gieda.
Juo išskobta data
lydėjusi i dar baltesnį smėlį
motulę mano, 
mamą mano...

Gaila, išėjo dar vienas  mąstantis  žmogus. Kalbu  apie  Kriso. Gal  kas  galite padėti ją kažkaip kažkur žinoti? O gal ji pati išgirs? Feisbuke  aš esu  kaip ir čia –  Pranas  Karlonas,

Suprantu,
kad jausmais iškalbėjęs Tave,
jau netikras, atbukęs ir žodyje savo likau.
Kol dar mažas –
nė karto nuo rankų nekritęs,
o vėliau? Ypatingai dabar?

Mažą gėlę per šimtmetį sunkų nešu.
Mama, sopa labai,
net saulės zuikučiais
mano akys pašokti nemoka,
net paverkti – nebe.

Mažą gėlę kaip vandenį sunkų
net ne ten, į kapus,
o prie lopšio nešu.
Ten žiema.
Sausis poškina Šklėrių sodžiaus tvoromis,
Sekmadienis kviečia priglust prie bažnyčių,
Mama, pasitik,
kuklią gėlę nešu –
nenuskintą laukų ramunėlę.

Nors netikėk,
bet kaip kitaip manyti,
jeigu ir netikėdamas jaučiu, žinau:
miela šalis Savęsp,
savęs jau nepažįsta.

Žvaigždynais priartėjusios erdvės
kas dieną vis daugiau,
atrodytų, kas dar geriau,
valstybės lemtyje galėtų būti –

Klestėk, Savęsp,
skambėk bažnyčiomis
net ir tomis, kurios išgriuvusios,
per atmintį skambėk,
per Žodį ar iš Jo,
kol seserys Pro ir Poe
dar vis su tavimi.

Savęsp šaly dar daug nežinomo.
Ar ne todėl Nenuovoka su Užmarštim
rikiuoja būsenas Žmogaus?

Jau greitai šimtmetis,
kai neskubrus į savo kraujo luomą atėjau,
bet iki šiol dar šviečia mano balana,
dar supasi lopšys,
o ir girdžiu,
kad nesuprasi ką:

Taigi, taigi – paskambinkit bažnyčiomis...
Taigi, taigi – Žmogaus bažnyčiomis...
Taigi, taigi – Dzievuliau, ačiū.

Ir vis tik atsaką kurpiu:

Dilin – dilin, palik ramybėje
Dilin – dilin, ne Dievas aš
Dilin – dilin, manyk, kad išdavikas
Yra tiesų, kurių ir Dievas nesupras,
o štai Žmogus?..

Dilin – dilin, juo dar
(kad ir per sopulius), tikiu
Dilin – dilin, ir žodį „išdavikas“,
kaip replėmis į kabutes imu
ir skandinu į smegenis
kol rūdys iki auksino išės...

Tegu jis bus ir tau kaip radinys.
Tik neskubėk paimti rankom plikomis –
cholera, kur bebūtų,
ji visur cholera.

Kaip atsitiko taip,
kaip tai galėję –
Nenuovoka ir Užmarštis
į pergalę išeiti susiruošę.
Beliko dar padelsti kaip lig šiol
ir... grok, trimite,
praleistas šitaip laikas
it katedra Paryžiaus po ugnies.

Tai nereiškia, kad ją
nelyg nuplikintą ugniavietę ragiu.
Iš Vilniaus iki ten
keliauti man nereikia,
bet nesiliauja kristi ant galvos
statulomis įteisinti šventųjų pelenai,
net bitės atskrenda padūgzti padėką,
kad šitaip skauda.

Ir suklusau:
kaip? kaip?.. Kad šitaip skauda?
Nejau kiekvienąkart pasikartoti reikia
ką įtikėjęs lig akmens širdy, lig Dievo –
kelionėse po Žmogų
net pašaro žirgams nereikia

ir nieko nuostabaus,
kai šią akimirką regiu
kaip  saulė pateka ryte,
o vakare jau leidžiasi.

Saulele, leisk,
paimsiu ir tave ant delno.
nes tai, ką čia regiu
vis mano, mano, mano,
net ir Žmogaus kapai.

Ir vis dėlto
kaip atsitiko taip,
kaip tai galėję,
kad ir Nenuovoka su Užmarštim
į pergalę išeina?

Dzūkijos negali nemylėti, negali ja nesidžiaugti ar jos neatrasti. Dzūką, nesvarbu kur begyvenantį, visada atpažinsi ir iš charakterio, ir iš kalbos. Jei mes galėtume įvertinti tai, ką turime!

O turime lobių lobius. Mūsų upių ir ežerų pavadinimai siekia seniausius laikus. Kad ir vakar aplankytoji mano Ūla, kurios pavadinimas kildinamas iš šaknies *aul-, kuri vedama iš ide. *aulo-s „pailga įduba, vamzdis“ (plg. sen. gr. αύλών „klonis, slėnis, dauba“). Taip pat įmanomas tolesnis ryšys su ide. *av- „šaltinis, srovė“. Taigi Ūla mus sujungia su visa Europa, nes tokių indoeuropietiškosios kilmės pavadinimų galima rasti ne tik Dzūkijoje. Žavinga, ar ne?

Legenda pasakoja, kad Ūlos sužadėtinis buvęs pats iškiliausias Dzūkijos gražuolis Merkys. Vakar pavaikščiojusi Ūlos pakrantėmis patikėjau tuo – šios upės negalima neįsimylėti, nes jos grožis vilioja žmones ir žvėris, bites ir žuvis. Jos pakrantės nusėtos dzūkų pirkelėmis. Leidiesi nuo smėlio supustytos kopos į Zervynas, ir šypsaisi, nes kaimo viduryje neskubėdama ir ramiai teka gražuolė Ūla.

Ir žmonės po kaimą vaikšto oriai, be baimės. Sutikusi vieną moterį, paklausiau, kur galėčiau rasti kaimo kapinaites. Moteris nesitraukė nuo manęs, nebėgo kaip dabar įprasta, bet paaiškino ir parodė kelią.

Zervynose jautiesi taip, lyg pakliūtum į 19 amžių. Dairaisi į namus su langinėmis, senovinius kiemus, tvoras, eini gražiomis vingiuotomis gatvelėmis vis niekaip nenulaikydamas šviesios šypsenos.