Tos raidės dvi
suėjusios į žodį,
kitaip parodyti  manęs nemoka:
arba tik – ŠA!
arba tik – AŠ!
Nevarginu dėl to savęs
ir nemanau, esąs ligonis
tylėti neišmokęs,
nors imperatoriumi būti pasiruošęs visada. 
Užsidega žvaigždutė galvoje,
o aš jau pašaukiu:
– Šalin nuo mano kelio su žvake!
Kol  Paukščių takas Dievo rankoje man fakelas 
daugiau šviesos nereikia.

O būdavo
ir jonvabalio šviesą naktyje
priimdavau, kaip žiburėlį
galvai pasišviesti

Taip, Jonai, taip. Gimtadienis.  Jau 71-asis. Nors aplinkiniai sako, kad gal jau metai kai miręs, bet tai jų reikalas, jų supratimai. Mudviem gi plepėti apie tai pritrūksta laiko, nors susitinkame neretai. Kad ir urnoje. Daug darbų mudviejų dar laukia. Ir tai svarbiausia. Todėl ir tariu: būk drūtas, Jonai, energijos it žaibas  pritvinęs!

Nors sarmata,
nes taip prieš mirtį jau,
tačiau vis tiek neperkalbamas sau tariu:
nuo kur (ir kuo?) pradėt tave, Tėvyne?

Lig gimto žodžio buvo nearti
kol jis darbymečiu įslūgo burnoje,
įvardijęs Tave – MOTULĖ,  MOTINA, MAMA –
Ir neištirpo iki šiol.

Net regisi su juo –
su savo MOTINOS vardu –
galėjęs vaikščioti kaip savas
po daug tautų.
Galbūt ne Pranas, ne Pranciškus ar  kitoks,
bet pieną žindęs iš krūtų,
kad atsimintume abu:
Ji – Motina
Aš – jos sūnus.
Ir neatrodė, kad kažkaip kitaip
į šitaip glaustą sąvoką
gebėčiau sutalpinti žemės gabalą.

Saulele, Saule,
Ar būtume kada galėję
tave pašaukti Motinos vardu
jeigu be vieversio ant Moters rankų,
jei be dangaus šviesos – krūtinė Jos? .

O Lietuva?
Kaip man parodyti į ją.
Negi dar vis kaip žemės gabalą
aptvarstoma vielos tvora?

Nors sarmata,
nes tai prieš savo mirtį jau,
einu ir aš į taip nešvankų žmogui darbą...

Maniau, kad dar minutė, kita ir nutils mano murmesys po savo nosimi, bet – NE! Labiau patikiu, kad jis tik prasideda, nes dar vakar (sausio 13 -ją) pradėjęs, o tik šiandien gebu perskaityti:
  Nepykit, mielieji, kad tokie dalykai atsitinka kaip šiandien aikštėje prie parlamento. Turbūt žinote, kad prieš kurį laiką JAV Medicina  sugebėjo priversti žmoguje plakti kiaulės širdį.  O štai šiandieną pamatėme, kaip tai atrodo praktikoje. Ačiū, Lietuva. kad  tokia paslaugi ir amerikonams, ir kitiems, bet suprantu, kad tai kiekvieno mūsų piliečio bėda, kad, išeidami į viešumą, nesurandame laiko nusivalyti savo liežuvius.
  „Tai kokie čia žmonės? Problema, žinoma. Pamišėlių pakankamai daug“, – sakė V. Landsbergis.

ŽVENK, ŽIRGE YGAGA...

Ne Odisėjas,
bet kai pažaisti juo bandau,
jaučiu – pakyla dvasios.
Jų daug.
Nėra kairės pas jas
ir dešinės nėra,
nėra, kas joms negalima
ar kur priglusti negalėtų.
Ką pakelia - nepakelia
nei raumenys, nei smegenys
nesiima matuoti,
bet nutylėti jų,
atėjusių į pajautas
deja, lig šiol dar neišmokęs.

Net ne todėl
ir žvakę į rankas imu,
kad kelią rodytų apakėliui senam –
kojų padus, po pažastim paslėpęs,
pakutenu liežuvį ugnele.
ir it tyla negirdimas, be pėdsakų
į būtą ir nebūtą išeinu.

Ne Odisėjas,
o regisi, be akinių matau –
mažučiame lašelyje rasos
ne tik kad mano žvakė dega,
ne tik kad ryto saule teka;

tartum pavasarių lietus
žvaigždynai vaikščioja tenai
ir pašalas žiemos
upeliais nuteka į žemę,
į sumerktas joje nelyg ąsotyje
žiedais pražystančios
žalios būties šaknis.

O ką girdžiu?
Esą, namisėda...
Betgi jau ir anksčiau skubėta parašyti:

  Nereik man nei kinų, nei indų, rusų ar lenkų, amerikonų ar Perlojos  Respublikos, nes esu su visuomet pralaiminčiu Vytautu Didžiuoju, bet ant savo žirgo. Žvenk, žirge Ygaga, tavęs nepaliksiu. Net ir Anapilio šalelėje...

Mačiau Joną girtą. Taip, taip, Joną Katkevičių. Tiesa, mačiau sapne ir,  beje, kartu su Ana, bet vis tiek smagu žinoti, kad yra vietų, kur galima tai  pamatyti. Ir kitas svarbus dalykas: ar kažkas galėtų pasakyti, kad  meluoju? Žiūriu į dangų. Lyja. Ir jeigu išgirsčiau vyturį, neatrodytų, kad  kažkokią nesąmonę dievai paisto. O gal dar išgirsiu ir vyturį. Iki vakaro  dar nearti..
  Sveiki su Naujųjų 3-čiaja. Šventės baigtos, bet kažin ar visiems?

Kur besustočiau... ir
net nesvarbu kada ir kur,
o visuomet atrodo –
atsiradęs Žemės vidury,
kaip sėkla obuoly
dar vis vaisius nokinančios
kadais sodintos obelies.

Matau, jaučiu, žinau,
kokia skaudi –
kreiva, nudeginta sausrų
ir smėlio (taip, taip,
ir Šklėrių sodžiaus smėlio
iš po jos šaknų).

Išdžiūvėlė ta mano obelėlė
tarytum parakas,
kad...  NEATEIK, UGNIE,
BENT KIEK ARČIAU...

Kad ir rusendami,
o sudegame savyje,
deja, tokių gaisraviečių
dažniausiai nesuvokę.

Kiek buvusių tokių, kuriems,
neva, ir be ugnies
į dangų dūmai kyla...

o aš, bitute,
mažučiame lašelyje medaus,
tave matau ne lyg rusenančios ugnies darbymetyje...

Galbūt, ne medumi laiminga,
galbūt labiau laiminga
dėkavonėmis žiedų...

Išdžiūvėlė ta mano obelėlė
su žiedeliu vienur, kitur,
su bitele, dūzgenančia prie jų,
kad... NEATEIK, UGNIE...

Sunokau būti panašus į ją.
Bebalsėje burnoj eilėraštį laikau,
kad žodžiais jo,
kaip dėkavonėmis senos obels žiedai
bitutei padėką kalbėčiau.
Nors nežinau,
ar kas yra gražiau,
kaip negebėjimas tokioj būty save tiesa suvokti;
Lig šiol, kad ir nuskynęs paskutinį žiedą,
aukštai keliu prisegti prie kepurės,
kad šitokioje savo būtyje
kažkas galėtų pasirodyti ne taip.
--------_______
Ps: Visiems ko geriausių 2022!!!

Gal dar paskubu su šiais palinkėjimais, bet kadangi jau ir pats esu jais prakalbintas Vidinio, tai neatidėliodamas smagiai tariu: būkite laimingi ir Kalėdų šventėje su jos eglute ir Kūčių vakariene, ir sutiktuvėse su Naujais Metais.  VISIEMS geros valios, VISIEMS geros  sveikatos!!!

Ne proginiai: 3..

Jau  nemanau,
kad jas surankioti gebėčiau –
skeveldrų tiek, kad nors, Žmogau,
save į teismą kviesk  –
minų laukai,
nepaisant kaip seniai sprogdinti,
skeveldromis rūdija iki šiol,
o laikas nyksta iš po rankų, kojų, iš galvos,
Kažin, kas atsitiks,
kai negebėsiu jo savų akių šviesoj turėti?
Kas kaip dar paskaudės,
kuomet skeveldros nusileis į rūdis?

Nemėginu savęs nei peikti, nei pagirti,
bet mintyse dažnai sustoju prie paminklo,
kuris galėjęs būti, bet...
deja, deja,
išmėtytas skeveldromis rūdija
paupiuose Ūlos, Grūdos,
lig Paūlių, iki Puvočių,
o ir Merkys, priėmęs jas tekėti,
atsikvepia su Nemunu ties Merkine:

Šilinių dzūkų krašte,
dėkojame už paramą
kelionėje link vandenynų, link audrų.
Rūdija ne tiktai skeveldrų geležis;
ir vandenys rūdija,
tvenkiniais kaip tvoromis aptvarstyti.
Tai bendra taip,
kaip Lietuva – tėvynė mūsų,
kaip trispalvė į Gedimino kalną iškelta.

.............