Po tylos, užtrukusios 2020-11-27 iki 2021-07-21

Ne proginiai: 3..

Jau  nemanau,
kad jas surankioti gebėčiau –
skeveldrų tiek, kad nors, Žmogau,
save į teismą kviesk  –
minų laukai,
nepaisant kaip seniai sprogdinti,
skeveldromis rūdija iki šiol,
o laikas nyksta iš po rankų, kojų, iš galvos,
Kažin, kas atsitiks,
kai negebėsiu jo savų akių šviesoj turėti?
Kas kaip dar paskaudės,
kuomet skeveldros nusileis į rūdis?

Nemėginu savęs nei peikti, nei pagirti,
bet mintyse dažnai sustoju prie paminklo,
kuris galėjęs būti, bet...
deja, deja,
išmėtytas skeveldromis rūdija
paupiuose Ūlos, Grūdos,
lig Paūlių, iki Puvočių,
o ir Merkys, priėmęs jas tekėti,
atsikvepia su Nemunu ties Merkine:

Šilinių dzūkų krašte,
dėkojame už paramą
kelionėje link vandenynų, link audrų.
Rūdija ne tiktai skeveldrų geležis;
ir vandenys rūdija,
tvenkiniais kaip tvoromis aptvarstyti.
Tai bendra taip,
kaip Lietuva – tėvynė mūsų,
kaip trispalvė į Gedimino kalną iškelta.