Na, o dabar - į tylą, nors ir ten ne pyragai, bet...

ŽVENK, ŽIRGE YGAGA...

Ne Odisėjas,
bet kai pažaisti juo bandau,
jaučiu – pakyla dvasios.
Jų daug.
Nėra kairės pas jas
ir dešinės nėra,
nėra, kas joms negalima
ar kur priglusti negalėtų.
Ką pakelia - nepakelia
nei raumenys, nei smegenys
nesiima matuoti,
bet nutylėti jų,
atėjusių į pajautas
deja, lig šiol dar neišmokęs.

Net ne todėl
ir žvakę į rankas imu,
kad kelią rodytų apakėliui senam –
kojų padus, po pažastim paslėpęs,
pakutenu liežuvį ugnele.
ir it tyla negirdimas, be pėdsakų
į būtą ir nebūtą išeinu.

Ne Odisėjas,
o regisi, be akinių matau –
mažučiame lašelyje rasos
ne tik kad mano žvakė dega,
ne tik kad ryto saule teka;

tartum pavasarių lietus
žvaigždynai vaikščioja tenai
ir pašalas žiemos
upeliais nuteka į žemę,
į sumerktas joje nelyg ąsotyje
žiedais pražystančios
žalios būties šaknis.

O ką girdžiu?
Esą, namisėda...
Betgi jau ir anksčiau skubėta parašyti:

  Nereik man nei kinų, nei indų, rusų ar lenkų, amerikonų ar Perlojos  Respublikos, nes esu su visuomet pralaiminčiu Vytautu Didžiuoju, bet ant savo žirgo. Žvenk, žirge Ygaga, tavęs nepaliksiu. Net ir Anapilio šalelėje...