Nors sarmata,
nes taip prieš mirtį jau,
tačiau vis tiek neperkalbamas sau tariu:
nuo kur (ir kuo?) pradėt tave, Tėvyne?
Lig gimto žodžio buvo nearti
kol jis darbymečiu įslūgo burnoje,
įvardijęs Tave – MOTULĖ, MOTINA, MAMA –
Ir neištirpo iki šiol.
Net regisi su juo –
su savo MOTINOS vardu –
galėjęs vaikščioti kaip savas
po daug tautų.
Galbūt ne Pranas, ne Pranciškus ar kitoks,
bet pieną žindęs iš krūtų,
kad atsimintume abu:
Ji – Motina
Aš – jos sūnus.
Ir neatrodė, kad kažkaip kitaip
į šitaip glaustą sąvoką
gebėčiau sutalpinti žemės gabalą.
Saulele, Saule,
Ar būtume kada galėję
tave pašaukti Motinos vardu
jeigu be vieversio ant Moters rankų,
jei be dangaus šviesos – krūtinė Jos? .
O Lietuva?
Kaip man parodyti į ją.
Negi dar vis kaip žemės gabalą
aptvarstoma vielos tvora?
Nors sarmata,
nes tai prieš savo mirtį jau,
einu ir aš į taip nešvankų žmogui darbą...