O būdavo...

Tos raidės dvi
suėjusios į žodį,
kitaip parodyti  manęs nemoka:
arba tik – ŠA!
arba tik – AŠ!
Nevarginu dėl to savęs
ir nemanau, esąs ligonis
tylėti neišmokęs,
nors imperatoriumi būti pasiruošęs visada. 
Užsidega žvaigždutė galvoje,
o aš jau pašaukiu:
– Šalin nuo mano kelio su žvake!
Kol  Paukščių takas Dievo rankoje man fakelas 
daugiau šviesos nereikia.

O būdavo
ir jonvabalio šviesą naktyje
priimdavau, kaip žiburėlį
galvai pasišviesti