Ta mano obelėlė

Kur besustočiau... ir
net nesvarbu kada ir kur,
o visuomet atrodo –
atsiradęs Žemės vidury,
kaip sėkla obuoly
dar vis vaisius nokinančios
kadais sodintos obelies.

Matau, jaučiu, žinau,
kokia skaudi –
kreiva, nudeginta sausrų
ir smėlio (taip, taip,
ir Šklėrių sodžiaus smėlio
iš po jos šaknų).

Išdžiūvėlė ta mano obelėlė
tarytum parakas,
kad...  NEATEIK, UGNIE,
BENT KIEK ARČIAU...

Kad ir rusendami,
o sudegame savyje,
deja, tokių gaisraviečių
dažniausiai nesuvokę.

Kiek buvusių tokių, kuriems,
neva, ir be ugnies
į dangų dūmai kyla...

o aš, bitute,
mažučiame lašelyje medaus,
tave matau ne lyg rusenančios ugnies darbymetyje...

Galbūt, ne medumi laiminga,
galbūt labiau laiminga
dėkavonėmis žiedų...

Išdžiūvėlė ta mano obelėlė
su žiedeliu vienur, kitur,
su bitele, dūzgenančia prie jų,
kad... NEATEIK, UGNIE...

Sunokau būti panašus į ją.
Bebalsėje burnoj eilėraštį laikau,
kad žodžiais jo,
kaip dėkavonėmis senos obels žiedai
bitutei padėką kalbėčiau.
Nors nežinau,
ar kas yra gražiau,
kaip negebėjimas tokioj būty save tiesa suvokti;
Lig šiol, kad ir nuskynęs paskutinį žiedą,
aukštai keliu prisegti prie kepurės,
kad šitokioje savo būtyje
kažkas galėtų pasirodyti ne taip.
--------_______
Ps: Visiems ko geriausių 2022!!!