Rašyk
Eilės (72388)
Fantastika (2182)
Esė (1694)
Proza (10246)
Vaikams (2474)
Slam (49)
English (1094)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







6. Ėjo į Lietuvą II

Užslenka  minutė, kita, kai ir  pačiam pasinori pasilikti archyvo eksponatu. Anksčiau  taip nepasitaikydavo,  o  dabar,  kai...
  –  Kas  – „kai?“
  – Nežinau. Kažkokia nauja pajauta atsiranda atėjus man į archyvą ir darosi, jautresnė, aktyvesnė už kitas. Net pagalvoju, kad tai, ką pagal savo paskirtį turėjusios  padaryti kapinės, jos tai  nepadariusios. Tačiau tai irgi ne joks tokios pajautos supratimas, greičiau kažkoks
štrichas, paslauga, gal paskata, paraginimas ar paprašymas ateitį į patį save giliau, kur jau ir mirusių nėra. Bažnyčia žmogų per mirtį kelia į dangų, o čia... 
– Kas –  „o čia?“, – man  nutilus vėl pajaučiu primygtinį pareikalavimą neužsičiaupti mintyse, išklibinti kažkokias dvasioje sukrautas galimybes orientuotis būtyje, kuri man nežinoma dar. Šioje būtyje jau regisi, kad materijos gal  nedaug reikia gyvenimui mobilizuotis. Tačiau žvilgt į  save ir  atsimenu, kad ryte užšokęs ant svarstyklių, sužinojau, kad nepaisant kokių charakteristikų jį, mano materija būtų, tačiau tikra, kad  jos man prireikia turėti šimtą du kilogramus. Ar tikrai jos tiek reikia gyvybei ir  jos veiklai išlaikyti? Archyve tiek daug juntamos judrios  gyvasties, kad  sunku suvokti, kas atsitiktų, jeigu  tokį chaosą „aprengtume“ kūnais.
  Paėmiau į rankas lapelį, bet „paėmiau“ taip, kad neatsimenu; lyg jį kažkas man būtų ne tik padavęs, bet  ir  prisegęs prie delno. Nepakanka to; aš netgi jaučiuosi, kad iš jo išėjęs  atėjau ne į šalia atsiradusią Vilniaus  arkikatedrą, o atėjau į šalia jos esančią Mokslų  akademiją. Tačiau – bent  man – svarbiau, kad jaučiuosi  iš jos lig šiol  neišėjęs. Tribūna truputį kilstelėta nuo  grindų, o talpi akademijos salė savo auditoriją vos  betalpinanti –  visos palangės publikos apsėstos, visuose kampuose taip ankšta, kad ir pelukei nėra vietos prisiglausti.
– Kada tai  būta, kada?
– Man tai, bevardi, nerūpi. Sakiau gi, kad iš ten neišėjęs, o štai ir fiziką Joną... kaip jis ten tituluojamas? – girdžiu:

  J. GRIGAS: Galbūt yra  kitokia  mintis, gal  kai  kam  atrodo, kad mes einame ne ten, kad gal mums reikėtų  grįžti iš kur mes išėjom, kad  gal į kokio nors  kaimyno didžiojo globą  mums reikia grįžti.
  Kaime, kai nuvažiuoji, ten tokių kalbų yra daug. Tai aš čia  daug nekalbėdamas pacituosiu iš man pažįstamo ispano šnektos, su kuriuo atsisėdome išgerti kavos. Tada  atvažiavau iš Tarybų Sąjungos. Ir štai ką jis pasakė: Jūsų bolševikinė socialistinė sistema yra geriausia pasaulyje... tinginiams, bukiems,  ligotiems, neiniciatyviems,  nekūrybingiems ir aplamai silpniems žmonėms...  Geresnės  nesugalvosi.
  Tenka ir vėl atsikvėpti, kad krūtinė kaip netepti vežimo  ratai sugirgždėtų. Kodėl taip? Ne, man pasakyti  nesigauna. Priežasčių daug. Žmogaus senatvė  irgi nemenka priežastis naujoms pajautoms atsirasti, o  senas užmarinti, užmiršti. Tačiau argi tai priekaištas jai, senatvei, kuri man pradeda vis labiau patikti, nepaisant, kad jau senokai į ją rodau kaip savo aptukimo, savo  tingulio  priežastį. Vargas jai tokiai, tačiau ji kantri, ji  atkakli ir šit pamanau, kad nors ir girgžda kaip netepti ratai, tačiau niekur taip toli, taip plačiai be jos (ypatingai po Savęsp), negebėčiau pasidairyti. 

  – Trrrr! Tprūūūūū! – stabdo T šešėlis pakilusius  išvažiuoti į Lietuvą ir šaukia, kalba, prašo: – Atleiskite man, visi Marcinkonių krašto žmonės, kad nežinau žodžio, kuris galėtų jus sustabdyti. Gal va, pažiūrėkime kaip teka Grūda ir pagalvokime, kodėl ji teka? Teka ir teka. Būtent čia, šioje žemėje, trykšta tieji šaltinėliai, šaltiniai iš  kurių  ji semiasi vandenį. Argi tekėtų Grūda, jeigu jų nebūtų? Jūs, žmones, esate šio krašto lietuvybės šaltiniai. Ir negalima jums išeiti, nes pražūtų lietuviškas kraštas kaip kad Grūda išdžiūtų be savo šaltinių. Tuomet nesunku būtų jį išarti ir apsėti bet kokia  sėkla. Agota Adomulio, – vėl puolėsi T šešėlis paramos,- Agota, dviejų išėjusių į Lietuvą brolių sesele, ir Tu, jų sengalvėle  motina, padėkite botagą , paleiskite iš rankų vadžias, lipkite iš vežimo ir kartu su manimi stabdykime pakilusius išvažiuoti šilinių krašto žmones. Darykime taip, kad išvažiavimui į Lietuvą kelio jiems nebūtų, kad jo vietoje suliepsnotų ugnis, užsikurtų peklos, – siuntė išeinantiems negandas T. šešėlis, bet nežinodamas kaip tai padaryti, jau kėlė balsą į dangų, prašydamas paramos: – Dieve, padėk!
  – Negi, pone, taip ir nesuskaičiuosite, kiek jau metų, kaip šie žmonės eina į Lietuvą? – ramiai stebėjosi Adomulio Agota ir jau apie trečią brolį: – O gal tu, mielas ir ryžtingas žmogau, žinai brolį Dominyką? Jis neva išėjo tarnauti į lenkų kariuomenėje. Betgi paklausyk. Klausai? Ten orkestre triūbą pūtė. Ar girdi?  Tai jo, tai mano brolelio Dominyko triūba pustosi, groja,– paklausė, paklausė lyg tikrai girdėtų:- Žinau, kad negirdi, o aš štai girdžiu: „ Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme..“ Negi, mielas ir ryžtingas žmogau, negirdi  brolelio triūbos? Neilgai lenkų kariniame orkestre grojo; ir su uniforma, ir su triūba perėjo į Lietuvą. Girdi? Groja? – vėl nutilo Agota, o paskui priekaištingai:- O tu va nori taip padaryti, kad mums kelias į Lietuvą išnyktų. Kai viskas, viskas paliekama – ir žemė, ir gimtieji namai, kai iš Ten girdi brolio triūbą, tai kelio į Lietuvą joks pragaras nepastos,– neperkalbamos buvo Agota ir jos motina. Pakėlė viršum arklio nugaros botagą:
  – Nooooo!... Nooo!. Ėgi, kam čia tos tuščios kalbos. Važiuojam į Lietuvą!...


2020-02-13 11:23
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą