PAMELAVIMAI IR IŠPAŽINTYS ŠKLĖRIAMS

7. Ėjo į Lietuvą III

Archyvinė būtis... Hmm, nuo kada aš joje su tokiomis pajautomis? O buvo laikas, kai nežinojau, neįtariau, kad tokia yra. Dabar jau pradedu suvokti, kad tai labai didelė esybė, kuri nesileidžia man būti suvokta, tačiau tai tik skatino ryžtą pasilikti ne tik budinčiu, bet ir prasismelkti į tokią būtį kuo giliau ir labai panašu, kad esi ten laukiamas kaip atradėjas, kaip, tarkime, Liudo Mažylio (profesoriaus) laukė Vasario 16 aktas ir jį pasirašiusieji. Ne tik laukė, bet ir pagal galimybes stengiasi padėti. Kad ir kaip šešėliai ar bent iš panašios jiems ne materijos.
– Trrrr!... Tprūūūūū!... Sustok, Adomulio Agota, trijų į Lietuvą išėjusių brolių, sese. Ir tu, jų motina, ir visi jūs, su botagais ir ratais į Lietuvą pasišovę išvažiuoti, – nepailso įtikinėti T šešėlis.– Maldauju, prašau. Deja, bejėgis padaryti taip, kad su savo kraustuliais išliptumėte iš vežimų. Tačiau dar yra viltis... Prašau, meldžiu: išlipkite kad ir be mantos. Pasijauskime lyg paskutinį kartą atėję į bažnyčią. Galbūt malda padės girdėti ne tik Dominyko triūbos garsus, bet ir rauda šios nelaimingos žemės, kuri jus čia maitino, iš kur tiek metų ėjote ir ėjote į Lietuvą.
– O tai ką? Ar mums Perlojos respubliką kurti? – kažkas pašaukė iš susiruošusių į Lietuvą šklėriškių.
– Adomulio Agota, tu arčiausiai manęs, padėk man pasimelsti, kad tavo brolio triūbos garsai sudejuotų visos Lietuvos kančia: kol dar gyvi, kol esame, kol dar čia mūsų namai, tai čia turėtų būti ir mūsų kapai.
– Mielas, užsispyręs žmogau, gal tu sutikai dar vieną mano brolį? Motiejų? Irgi vaikščiojo į Lietuvą. Tu štai kvieti melstis Šv. Juozapui. Nelinksta keliai klauptis. Bet va, atsiminiau, kad klausiu ne to, ko reikia. Motiejaus negalėjai sutikti. Jis ne Lietuvoj, jis Lukiškių kalėjime Vilniuje. Aštuoniems metams lenkų teistas už „pasivaikščiojimus“ į Lietuvą, – pasakė Agota ir ryžtingai:
– Ne, žmogau, aš nesiklaupsiu, kol Šv. Juozapo bendravardžių kompanijoje duoną valgo Juzefas Pilsudskis. O, atleisk, Dievuli, man nusidėjėlei už tokią nuodėmę, – žegnodamasi sudejavo Agota. – Gal kada nors, o dabar – ne. Dabar nesiklaupsiu. Užtenka. Pasikalbėjome. Važiuojame į Lietuvą. Į Lietuvą. Tik į Lietuvą...

Ramu, tylu...
Todėl manau,
kad galim pakalbėti:
aš neužaugau Lenkijai,
tačiau mano varde
ir Lietuvos juk negirdėti.

Man sako,
kur gimiau –
ten Lietuvos nebuvo.
Tiktai vietovardžiai
tyri kaip dzūkų kopų smėlis –
Darželiai, Margionys, Kabeliai...

O Šklėriai
kryžius kėlė
kuo aukščiau,
kad pamatytų Musteika
ir Marcinkonys,
ir net raistai Čepkelių.

Nuo čia lig Gardino
kaip lig kalėjimo – netoli.
Tenai gimtadienį sūnaus sutiko tėvas.
Dabar, kuomet kalbuosi su jumis,
tai guli prieš akis
eilutės laikraščių nereikalingos,
bet ačiū joms, archyvinėms,
jos – mano paspirtis.
Kai šalia jų – labiau tikiu,
kad praeitis – ne vien tik praeitis.
Iš jos į dabartį nešu ir eilutes,
kurios neleido Vincui pamatyti
tą sausio naktį gimusio sūnaus:

„IŠ VILNIAUS KRAŠTO LIETUVIŲ, BUVUSIŲ POLITINIŲ KALINIŲ SĄRAŠO –
Pavardė, vardas:
Karlonas Vincas.
Sprendimas:
12 metų.“

Lig Gardino
kaip lig kalėjimo – netoli.
Kur kas toliau lig vardo – Pranas.
Ot, ir užaugau toj šaly
Františeku –
Lenkų kalėjimo sūnumi.

Ne Lenkijai.
Tačiau mano varde
ir Lietuvos juk negirdėti.
Labai prašau,
išėjusį Anapilio kely
vadint mane Pranu
ir neapkęsti ar:
tegu ramybė jam.
tegu su kryželiu...

Akys  sužiūri į archyvinę politinių kalinių nuotrauką: kraštutinis kairėje pusėje sėdi  Vincas (Vinca) Karlonas, Lenkijos teismų teistas kalėti 12 metų. Kitų šešių nežinau. Galimas daiktas, kad tarp jų ir Adomulio  Agotos brolis Motiejus...