PAMELAVIMAI IR IŠPAŽINTYS ŠKLĖRIAMS

2. Nuorašas nuo paveiksliuko

  – Pelėda,  pelėda, kaip tau ne gėda, – girdžiu pažįstamą kuždesį. Tai ji, Poe (poezija).
  – Ar kas atsitiko?
  – Kas gali blogiau atsitikti, Pranuci, kai blogiausia anksčiau atsitikę. Maniau, kad bent tu suvoksi, jog nieko nėra blogiau, kaip su baliais, maršais bastytis žmogui po savo senatvę ir dėkoti: O Dangau, ačiū. Laimingas esu. Ne čia, Pranuci, šiuos žodžius reikėtų kalbėti, o Ten,  danguje. Ir gerokai anksčiau, bent prieš dešimt metų ar apie tiek.
  – Betgi ir bjauri esi. Ir ką tau pasakyti, a?
  – Man kaip man. Ką pasakysi – priimsiu. Tokia jau mano dalia. Mano ir Pro (prozos). Ji priklauso nuo žmogaus. Tačiau smagiau man tave būtų matyti kažkur danguose. Peklą atvargti už nuodėmes galėtum ir ten. Tai ne joks pasiteisinimas, kai pasilieki istorijos vyksmui trukdyti ilgiau, negu protas paliepia.
–  Betgi ir tu, Poe (poezija), ir Pro (proza) žinote, kad niekam nesisiūliau būti trukdžiu, į kokį rodai. Pro pasakytų, bezdalas esi,  dzieduli, bezdalas. Tačiau kad į žemę savanoriu lįsčiau, tai irgi, gerbiamoji, atsiprašau. Kvėpuok pro burną jeigu neišmanai, kaip kitaip atsikratyti manęs.
  – Kvėpuoti pro burną? Bezdalą? Še tau, boba, devintinės! Tai jau labiau  panašu į besmegenį, kuomet ir smegenys iš galvos iškritę. Ar apipuvę. Dvokia. Tačiau argi dyvai, kai žmogus jau perlipęs per aštuoniasdešimt vienerius? 
  – Taip nuo  paveiksliuko nurašiau. Matyt, kad žmogaus senatvės  reikalai ne tik man ir tau, Poe, rūpi.
    Buvo vasario 1-ji. O už lango lietus, lietus. Ir Celsijus su kelias laipsniais šilumos. Jaučiau, kaip krūtinėje sunkiai alsuoja man  prasidėjusių aštuoniasdešimt antrųjų metų  trečioji diena. O Poe? Ji nepyksta. Ir aš žinau, kad  ji tikrai nepyksta. Vaikšto po sielą, šiaušia į bangeles nuotaiką ir štai, atsiradus progai, jau kartu su manimi niūniuoja:

  Patylėti reikėtų,
  bet nenoriu tikėti,
  kad po pauzės tylos
  kažkas atsitiktų kitaip.
  Visi vėjai pritilę,
  visos šviesos prigesę,
  net ir Dievas kažkur
  užsimiršo sugrįžti į krašto peizažą.
  Pirmą kartą per šimtmečius mano
  nėra kaip nulipdyti iš sniego save
  Ėgi, broli, broleli,
  garbus besmegeni,
  negi reikėsią kukuot gegule?
  Nežinau, kaip atrodytų laikas
  jeigu išties besmegeniais
  sunokusi mano karta
  pasijaustum poetais, giedoriais.
  kaip kad amžiną atilsį Petras Zalanskas
  arba, tarkim, kaip kad šiandieną
  netgi ir aš.
 
  Patylėti reikėtų, 
  betgi nenoriu, oi – ne!