PAMELAVIMAI IR IŠPAŽINTYS ŠKLĖRIAMS

8. Archyvinė būtis – kas tai?

Netrukau įtikėti, kad, kaip jau esu taręs, „archyvinė būtis“ manęs nepaliks. Lyg ir prisiglaudžia, lyg ir paglosto, lyg ir perša supratimą, kad per ją man nereik baimintis. Ir tikrai – ne, nesibaiminu, tik nesmagu suvokti, kad toks dvasinis procesas aiškiau išsiryškino per didžiulį mano gyvenimo laiko tarpsnį, faktiškai nuo lopšio. Vis nokinosi, brendo iki senatvės, o labiau pajutau, pradėjęs atidžiau žvalgytis po save, po savo Aš. Suprantu, kad konkrečiau jį apčiuopti suvokimu pasinorėjo per knygelę „Eilėraščio sėja“, pasirodžiusiai man jau įkopus į aštuntą dešimtmetį. Daug? Aš bent taip nemanau, kadangi dabar tapsenu dairydamasis po devintą dešimtmetį ir suprantu, kad archyvinė būtis išveda žmogų į aukštesnius skrydžius, kuomet jis atsikrato savęs kaip slunkiaus – kad ir kaip greitai sklinda šviesa, tačiau kelionėms po Visatą tokio jos greičio nepakanka, jis per mažas, kad protas, o, vadinasi, ir žmogus, galėtų susitaikyti su tokia realybe, tokia padėtimi. Jos kritika ryžtingai pereina į mirtį, kitaip tariant – į dvasinį išsilaisvinimą. Paprasta, suprantama ir vis dėlto – kam to reikia? Atsakau: akivaizdu, jog ir dėl to reikia, kad joks kūnas, jo materija negali judėti didesniu greičiu už šviesą. Ir žmogaus kūnas – ne išimtis.

Šis pasaulis kitoks,
bet ne pirmas jau man
kurį lyg iš naujo išmokt privalau,
pasitelkęs net lopšį.

Iš tiesų nemaniau,
kad senatvė,
kad archyvinė mano būtis
į pradinį kaip Žmogų mane
įsigeistų sugrįžti –
supa lopšį it jūra pakilusią bangą,
vandenį vandeniu supa.

Nerūstaukit, žmones,
kuomet šitaip kalbu:
aš, tu, jis, ji ir – VISI
palieptieji pabūti paveikslais žmogaus,
iš vandens išplauti.

Vandenynais atplaukę,
net ir tieji, kaip aš,
kurie šitaip tikėti nemokam.

Mainosi, žaidžia šešėliai
paveikslais būtybių visokių
į archyvinę būtį sukritę,
gieda tyla,
o joje – ir akmuo neeilinis giedorius,
žiebiasi žvaigždės tiesiog akyse,
kad nereikėtų po dangų ieškoti.

Aš labai suprantu,
kad manęs nesupranta kiti
ir žinau, kaip kad du kart du – keturi,
jog bet kuo man pabūti nebūsią sunku,
kad kelionėse dvasiai
nebūčiau kliūtis.

Čia, archyvinėje būtyje, labai natūraliai išsišviečia daug užmirštų ir net nežinotų, nepažintų anksčiau dalykų. Štai ir bandau dabar prisiliesti prie jų, neieškodamas priežasčių, kodėl taip parūpę, bet tarytum žinau, suvokiu, kad laikas sunokino greitesniems už šviesą skrydžiams, o startinė aikštelė – kūnas, atlikęs savo misiją, išeina per kapus giliau į žemę ar per ugnį iškrenta pelenais. Tai, beje, irgi ne dėl nieko, ne dėl išnykimo, o kad kažkas jo vietoje atsirastų. Žiūriu į PIVAŠIŪNŲ ŠVČ, MARIJOS – NULIŪDUSIŲ PAGUODOS paveikslą, papuoštą gintarais, ir galvoju: kažin, ar atsimena jie kažkada buvus pušų sakais...