PAMELAVIMAI IR IŠPAŽINTYS ŠKLĖRIAMS

4. Labas, broli
  Tyčia  ar  netyčia, bet  suprantu, kad įsileidžiu į knygelės  rašymą. Toks  supratimas reikšmingesnis  pasidarę, kai  pamačiau, jog atsiradusi nemenka galimybė tokią knygelę  parašyti bendru rašalu.   
  Atsitiko taip, kad pamatęs  a. a brolio  Vito fotografiją, prisiėmiau ją  kaip  priekaištą sau: kur esi, broli?  Kas atsitiko, kad mudu  tokie tingūs susitikimams? Ir tiesiog ant  nuotraukos internete parašiau: „Labas, broli“. Ir  buvo  smagu (būtent smagu, linksma, o ne liūdna),  kai atsiliepė ir jo dukros, žentai su anūkais, o ir atitolę nuo  giminystės  žmonės. Netgi, atrodytų, ir tie kurie savo veikla, rūpesčiais kilstelėti prie aukštesnių būties dalykų. Mintyse  turiu Joną Grigą. Jų daug, taigi Grigų, o Jonų dar daugiau, bet šis Jonas man Lietuvoje toks labiausiai vienas.  Pabandžiau prisiminti, kada jį paskutinį kartą matęs, nuotaika bjuro, bet pasikrapščius savo šiukšlinėlyje po  popiergalius, vos perskaitęs iš ten kelis žodžius, ne tik kad atsimenu, bet regisi, kad  matau Vilniuje Mokslų akademijoje, kai jos  tribūnoje vieną Grigą –filosofą, pakeičia kitas Grigas – fizikas. Na, o tuomet man jau  tereikia tik patylėti, nes pats Jonas Grigas iš  tribūnos taip:

    KAS MES ESAME?
    Aš  manau, MES  esame sena, maža Europos  tauta su visais iš čia kylančiais  garbingos  tautos atributais. Diskutuoti, mano akims žiūrint, čia nėra ko.
  KUR MES ESAME?
  Mes esame ten, kur eina visos  Europos  tautos. Tai  čia nėra ko verkšlenti dėl globalizacijos proceso. Jis  neišvengiamas. Iš tikrųjų, kaip kad sako mano bendravardis profesorius Grigas ir  kiti, tas  VYKSTA, bet  kas ta globalizacija skatina, kas  mus pavertė didžiuliu  kaimu? Tai mokslas, tai  kompiuteriai ir ryšiai arba  telekomunikacijos, kaip  madinga vadinti
  Sudėkime visus kompiuterius, nutraukim visus ryšius – nebus globalizacijos. Bet jeigu mes naudojamės mokslo  vaisiais – tai neišvengiama; mes norime būti Europos  šeimos nariais. Ir štai mato, kur Europa eina, žino: mes einame TEN. Ir vėl diskusijų, man regis, čia daug ir nereikia...

  Padėjau atokiau popiergalį su taip jame „įgarsintu“  Mokslų akademijos tribūnoje fiziku Jonu Grigu. Taip,  taip, neatrodė jam, kad reikia sukti galvą dėl tokių  dalykų, būtent: KAS MES IR KUR MES EINAM. Beje, tai žmogus, nemenkai panaršęs pasaulį, bet iš apsiėjimo, iš matymo, iš šilinio dzūko prigimties, tai eilinis, tiesiog  pagarbus žmogus visumai iš kur jis ateina ir nereikia žinoti, kad  tai LIETUVOS MOKSLŲ akademijos narys, profesorius, habilituotas daktaras. Todėl visai natūralu, kad  pagal Jurgį ir  kepurė. Tačiau ir Joną Grigą (bent  tuomet) niuktelėjusi mintis, kad gal po klausimu KUR MES EINAME dar  kažkas  yra  pakasta.
– Kas?
Taigi: kas? Betgi  šiandien sekmadienis. Duok, Dieve, kad  tokio žingeidumo būtų kuo daugiau. Einu  per  žmonės ir poteriauju rodydamas į save

Dar vis paklausiant išgirstu,
kas sau.
(o ir kitiems), esu?

Ne nuopelnais matuojuosi
bet pasakyti reikia:
Aš pelėda.
Aš paukštis girių,
o kaip žmogus –
žmogus šilinių,
sudėtas raidėmis garsų.

P – piemuo, nes daug ganiau.
R – rašau, norėdamas priminti, kad esu.
A – atrodo, niekas girtuokliaut nemokė,
      bet pomėgis šis man kaip dovana.    Ar ne todėl nevengiu meilės žmogui,
      nors, žinoma, nekeikiu ir savęs.
N – namai, bet jie ne lašiniais dengti,
      žinojau – katės nesuės.
A – aš niekad niekam blogo nelinkėjau,
      gražiais atsiminimais gyvenu.    Štai ir dabar tikiu: kartu suėję    parašysim knygą
S –  save paspirdamas lazda,    paskutinius dantis renku,    bet tai nereiškia, kad numirėlis,      tačiau išties sakau    kad ir ne Pranas Aš.