Jau  kuris laikas  kai  kasdien imu kirvį, plaktuką, pjūklą, vinis, lentgalius, kokie pasitaiko,  kalu, taušku, įrenginėju požemį. Žinau, man mauzoliejaus  niekas  nepastatys, pačiam reikia rūpintis, kad kuo giliau į žemę.  Tačiau pirmoji nauda, kad apsipranti su būsimu gyvenimu, jo tyla, kurioje  triukšmo  netgi  daugiau, bet ji  labai kitokia –lėbauja, šėlsta  triukšmauja  sielos, gal net dvasios. Man net pradėjo dingotis, kad taip  galima  ateitį  į  ateitį aplenkiant šv. Petro saugomus  dangaus  vartus... Kodėl nepabandyti, a?