Pasiilgstu, prisimenu. Žinoma, TIK GERAIS  JAUSMAIS.
O  pas tave kažkas  ne taip-  atrodo, kad ir dzūkiškaI UŽMIRŠAI RAŠYTI.
Tai kaip mudu kursime DIDŽIĄJĄ DZŪKIJĄ?
  (...) Dvi dienas praleidau Dzūkijoje - Alytuje ir Subartonyse. Degtinės buvo, bet vistiek jau nebuvo linksma.
Tai, kas yra, man jau neįdomu, o kas buvo- viskas numirę. Atrodo, kad tik vienas beišlikęs. Irgi, žinoma, niekam nereikalingas.

Net ir jaunesniuose metuose anekdotai man žavesio nekėlė - taip, taip, paklausydavau, girdėdavo, šyptelėdavau ir, paspaudęs kepurę, nueidavau toliau...
Bet kad jie dabar visur.
Argi ne anekdotas, kai Rašykai taip:
Šis kūrinys matomas tik autoriaus namuose
Kai kada taip parodytus kūrinius būnu perskaitęs anksčiau.
Todėl ir priverstas buvau Taurijos namuose pasirašyti:
“O ne, ne. Šis kūrinys matomas ir kitur. Ir tik kvailys gali manyti, kad išeiti kitur yra įmanoma tik per RAŠYK. Nagi atsikvošėkime, ponai.“
Beje, mano išleistoje knygutėje irgi yra kūrinėlių, kuriuos Rašykas įkalinęs būti namuose. O pats įkalinimo metodas primena Stalino laikų trijulės tesimus.

"Dėkoju ir džiaugiuosi, kad ir tarp administratorių - kritikų yra žmonių, suvokiančių kokiai misijai jie čia reikalingi.
Sėkmės kuo geriausios, rimše."
Dabar šį įrašą truputį keisčiau, būtent:
    (...)" tarp administratorių - kritikų suradau dar vieną žmogų".
Taip, dabar jų ten keli, kuriuos nuoširdžiai gerbiu, kuriems kartu su rimše linkiu geriausios  sėkmės..
  Tai nemenkas įvykis ir man šią dieną kalendoriuose norėtųsi įrašyti kaip
    ADMINISTRATORIAUS - KRITIKO DIENĄ.

Pelija dienos, nors mintis dar, regis, plaka -
Taisau karietą, Įgagą kinkau,
Tikiu dar  - pakeliausiu
Ir būsiu ten, kur nebuvau,
Po ratais jos, nugulęs praeitim
Per visą amžių - šimtą metų...
Surinksiu atmintį, manydamas kad gal kada
Atskris paukštelis, norintis palest
Ir pagiedot šilinių kraštą.
Tik nesakykite, kad aš begėdis,
Kad vis neužmirštu savęs.
 
Aukštai kalnelyje, pakilęs smėlis,
Aukšta pušelė, šaknimis įžėlus,
Ir už mane jau eina Viešpačiui papoteriaut.

... arba komantaras į komentarą.

  Ir vis dėlto, mielas Senamadžiau, manasis tekstas kur kas geresnis, net ir informacijos prasme. O kad kas nežino, kur Grūdo ežeras ir Grūdos upelis ar Musteika, tai jų problema. Manau, kad ir pats dar kartą perskaitysi mano eilėraštį, jeigu tau tikrai RŪPI POEZIJOJE turėti bent nedidelę konkretybę, na, kad ir Anykščių siauruką, o NEPALIKTI JO ŠURUM BURUM valioje - myliu per myliu ir dar trečiame aukšte myliu... Tai mergaičių ir jų kupletų reikalas.
Būdamas "Rašyke" pagirtas tarp mergaičių, jau buvau liovęsis apie tai kalbėti. Prašau, medžiu - nesistenki POEZIJOJE pasirodyt protingenis už bet ką, o ypatingai, kurie arčiau dalykų, apie kuriuos jie prabyla, kurių temose, kaip kad ir mano - ne tik meška. Labai būčiau nustebintas, jeigu atsiprašytumei už tai, kad ją panaudojai savo smegenims mankštyti.. Ot, kad būtumei parodęs į kelias nemenkas GRAMATINES KLAIDAS, kurios mano eilėraščio tekste yra, pasakyčiau AČIŪ, o dabar sakau- dėkui.
P.s: Beje, padaryk bent ką, bent truputį, kad dar po metų visa Lietuva minėtų savo istorijos vieną didžiausių savos ESATIES tragedijų - LIETUVOJE PASKUTINĖS MEŠKOS ŽŪTĮ. Labai noriu, kad tokį prašymą išgirstų ne tik poetai labai geri(5), bet ir (labai negari(1). Net ir "Rašykų" administracija  bei kritikai su savo mergaitėmis.
  O gal manote, kad nieko nevertas pasiųlymas? Gal labiau svarbu, kaip išravėti paskutinę paskutiniausią pikdžiolę iš net ne savo daržo, kuri, beje, dažniausiai tinka geriausiems vaistams? Na, o mūsų motinų,- labai prašau- jeigu kam prireiktų argumentų, čia neminėkime...

dauguma čia įsitikinusių, kad esame labai dideli poetai, kaip kad ir šis, kuolą parašęs. Betgi tai bailys, tai erkių giminei atstovaujantis ypata. Tokie poetais niekuomet nebūna. Tikri poetai, arba bent galintys jais būti, žūsta dvikovose, kaip Puškinas, kovodamas už savo garbę. Yra čia ir tokių, mano akims, pavyzdžiui, GLP. Bet pažiūrėk, kiek čia bijančių net savo slapyvardžių. Bet drąsa dar nepadaro rašančio poetu. Ji nepadarys tokiu ir manęs ir absoliučios daugumos, kurie rašome. Tokių pulkas, na "o vienas kitas" galbūt... Vis dėlto poetu reikia gimti. Poezija ne profesijos dalykas ir vis dar nemanau, kad jos galima išmokti.
Taigi, Edita, tos dvi paskutinės eilutes lyg ir viso eilėraščio  minčių santrauka.
  *****

Sūri šunelio ašara.
Gal net sūresnė nei žmogaus.
Nors dar ne senas -
Tik dešimtis, kai vaikščioju su juo.
Ir vis dėlto įkeltas būt poezijon nenori -
Suskalija, kai jam kalbu:
- O nuostabus, ištikimasis broli,
Padėk man būti poetu,
Ir bent truputį paaukok ištikimybės,
Kad nenuklysčiau velnias žino kur...

- Au! Au! - mano Kandžiukas loja, -
Toliau negu prieš veidrodį
Tavo draugai – poetai nenuklysta.
Neerzinki savęs praėjusia jaunyste 
Tegu!
------
O vienas kitas-
Ne į pulką čia.

        Aldona Vederaitė iš Pautenos

- Tu pilnai įsitikinusi, kad mes tikros papūgėlės?- paklausė viena.
- Nesupratau. Klausi, ar mudvi - mudvi?
- Klausiu, nes labai abejoju ar mudvi - mudvi.
- O kas dar galėtume būti?
- Nežinau, bet pasižiūrėk atidžiau- šita mūsų laisvė panaši į tarnybą. Tiek galim, kiek dziedulio smegenys leidžia. Kai jos mūsų nepastebi, atrodo, kad ir mūsų nėra. 
- Kaip jos galėtų mus pastebėti, jeigu nebūtume?
- O! apie tai nepagalvojau. Na, žinoma - kaip? Įdomūs tavo klausimai.
Prasmingi. Išgirdusi juos irgi jaučiuosi lyg prie kažkieno smegenų pririšta.
   
Šyptelėjau arba, anot Arvenos, šypt!, išgirdęs tokį tauškėjimą. Ir gera, kad papūgėlės užima bent nedidukę dalį gyvenimo, kuris dabar gan šykštus, atrodytų, tokiems niekams, taigi ir papūgėlėms išgirsti, o juolab jomis pasirūpinti, kad paplepėtų. O man gera, jos mane atpalaiduoja, išjudina iš sąstingio ir tą „šypt“ priimi kaip dovaną. Net ir tuomet, kai esi  muziejuje, kurį  kartais jau norisi pavadinti mauzoliejumi. Bet atsiprašau. Atrodo, kad sugebu išeiti iš Savęspi į pasaulį, kuris bendras visiems. Ir atsimenu, kaip Stasys Žlibinas laukė, kad pakviesčiau į balių. Bet ar pakviečiau? Neatrodo ar bent neskubėjau, nes labai norėjau, kad mudviejų pašnekesys pirmiausia pasiliktų, koks jis iš tikrųjų buvęs, kaip jis užrašytas. Ir, regis, pasisekė. Apsidairiau, bet Stasio jau nebuvo, bet vis tiek atsiminiau. Galbūt todėl, kad gero žodžio negailėjo ir štai „Kalba Vilniaus“ savaitraštis liudija:

S.Žlibinas
‘Klausytojams (radijo) maga žinoti, kaip Jūs, tiek daug keliaudamas po Respubliką, lakstydamas po įvairiausias įstaigas, šnekindamas atsakingiausius pareigūnus, suspėjate pasirengti laidoms? Kalbėdamas  apie tėvą sakėte, kad laukiate kol labai pradės skaudėti. O dabar? Ar esama tokio skausmo, kuris nepraeina, žurnalistinio skausmo dirbant šioje redakcijoje

Atsakiau  tuomet:

Aš
[i]Šitaip klausdamas primenate, kiek nemažai žmogus  gali padaryti. Tačiau aš ne toks greitas. Būna juodų dienų, kai užsidarau savyje lyg minėti Jankelio ir Jenkeliuko akmenys. O dėl širdgraužos... Prisimenu, kaip labai nenorėjo manęs įsileisti į šią (laidų užsieniui)  redakciją. Viena iš priežasčių, kad ilgai dirbau tuomet jau nepopuliarioje „Tėviškės“ draugijoje. Esą, ar gali būti ten doras žmogus? Įtarinėjimai, žinoma, palieka randus. Aš manau, kad dorų žmonių yra visur. Kai būdamas Dieveniškėse išgirdau kunigą Domą Valančiauską, cituojant Šv. Raštą, tai iškart patikėjau tų žodžių dangiškumu. O jie tokie: Dievą  mylintiems  viskas išeina į gerą.

S. Žlibinas
„Jeigu nebūtumėt žurnalistas, kokią profesiją rinktumėtės?

Prisimenu: Stasys šypteli. Taip tuomet jis, bet dabar it kažkas gabalą žvaigždės būtų į burną ir man įmetęs. Į archyvo duris pasibeldė ir buvau tikras, kad sugrįžta kaip Tada, prieš beveik dvidešimt metų mudviejų interviu. Atidariau duris, ir – o Dieve! Pažįstama - nepažįstama, bet girdžiu:
- Ačiū Dievui, kad suradau archyve. Šiaip tai tikrai būtumėt manęs nepažinęs, bet kai  archyve... Čia atmintis geresnė.
- Ir vis dėlto?... 
- Ir vis dėlto Stasys Žlibinas neateis. Užsiėmęs savo baliumi. Jeigu neklystu, liepos 2 d.  sukanka 75
- Geriau, kad neklystumei, nes aš irgi taip manau.. Bet tiek to – neateis, vadinasi, interviu iki jo pabaigos neperskaitysime. Teks dainuoti,- pasakiau, o atėjusioji  besišypsodama man tiesiog į veidą:

Spaudžia skausmas širdelę širdelę,
Kam išleidau mergelę mergelę.
Sugrįžk, sugrįžk, mergužėle,
Man be tavęs taip ilgu.

- Oi, Aldona! Betgi tai tu! Viešpatie, kaip tavęs pasiilgau.
- Džiaukis, kad pirmuoju numeriu į balių nepakvietei Stasio Žlibino. Antraip?.. Betgi gal dar, atsimindamas savo guzus, suvoki,  ką reiškia – antraip?
Nebežinau, kaip ji atsirado mano glėbyje - mažutė, išdykusi, kantri, mokant pyki ir mylėti.
- Aldona, tie tavo guzai tik smegenis praplaudavo. Dabar jose mažų mažiausiai dvi papūgėlės.
- Norėjau ir aš tapti Radijo karietos“ istorike, bet... bet kaip tau, taip ir man  kažkas trukdo išvesti į kelią. Bet ar taip labai būtina, kad jinai kaip tuomet – su anuoju Pranu ir ana Aldona Vederaite Ar nepakaktų pakartoti kelionę, atsimenant ją.
- Atsimenant? Tu gali ją atsiminti?
- Betgi aš Aldona Vederaitė iš Pautenos. Žinau, kad ne pirmoji įsėdau į Radijo karietą, betgi taip pat žinau, kad Tomas Vaisieta labai džentelmeniškas žmogus.
- Ar kas tuo abejoja?
- Perskaičiau tavo jau keturias atkarpas "Kelionės į balių". Nesi Dievo avinėlis, bet nemeluoji. Beje, jeigu abejoji, ką Tada  ar Tuomet prieš beveik dvidešimt metų  pasakęs  Stasiui Žlibinui, tai neabejok.

Aš
“O, aš jau paminėjau kai ką iš savo biografijos. Vien dėl to mano svajonė  neįgyvendinama . Norėčiau būti kunigu.. Ne dėl sutanos, dėl altoriaus... Kaip monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.
S. Žlibinas
“Liaudies patarlė  byloja, jog žodis kartais išskrenda  žvirbliu, o sugrįžta jaučiu. Ar pritariate tai žmonių išminčiai‘
Aš
„Gal ne apie kiekvieną žodį šitaip sakoma. Štai pacitavote laišką, kurį parašė Liepių šeima iš Šilutės. Man tie žodžiai - turtas, nuo jų atrodau gražesnis, bet stengiuosi suprasti, kad, Dieve, Dieve...koks dar  skurdžius esu Tėvynės ir Žmogaus žurnalistikoje. Mano žodžiai sugrįžo, kaip matome, laiškeliu iš visai kito Lietuvos krašto, kur dar reikės eiti“

- Aldona, tu Dievo vaikas, - pasakiau imdamas  ją už rankos ir vesdamas į archyvą.- Nepyk. Archyvas ne radijo karieta, bet... bet čia labai daug pažįstamų. Net abejoju, ar galėtų tiek Radijo karietoje  sutilpti.
***
Du kiškiu vydamas, nė vieno nepagausi

Kelionė į balių IV
"Matau tave sapnely"

Stasys žiūrėjo į mane įdėmiai, atsargiai, bet matėsi, kad savyje pasimetęs - ne daug iki liepos 2 d. beliko, o tuomet...  O tuomet skaičiuokite, žmonės - visi informacijos šaltiniai išnešioja žinią, kad gimė 1936 m. liepos pradžioje. Jubiliejus ar ne, gal net nelabai svarbu, nes ateina metas, kurį peršokęs jau kiekvieną dieną priimi kaip šventę. Na, o ši diena primena ne tik gimtadienį, bet kartu atseikėja ir 75
- Ne, Stasy, nemanyk, kad kalbu apie tavo balių. Užtenka savų bėdų. Tokios puotos dar turbūt nebuvo, bet turbūt todėl, kad niekam nepavyko sukviesti reikalingiausius baliauninkų. Mat tie, reikalingiausieji, po visas šalis išsibarstę - net ir po Anapilį. Beje, darykis linksmesnis. Ar nori, kad padainuočiau?
- Betgi tu... tu... Tu dar ne velnio nepavargęs. Tu dar vis, sakyčiau, Pranucis. Beje, ar žinai, kas pirmais tave taip pavadinęs? Jeigu nežinai, tai esi ne tik begėdis, bet ir senis besmegenis.
- Atsimenu. Taip mane vadinti panoręs garbusis „Kalba Vilniaus“ vyr. redaktorius Algis Kratulis. Žinai tokį? Tiesa, tai padarė gerokai anksčiau, negu juo tapo.
- Sakei, nori padainuoti. Dainuok!
Sunku pasakyti, koks biesas truktelėjo liežuvį. Pražiojau burną  ir:

Gromatėlę parašiau, parašiau,
Sakalėlį paprašiau paprašiau
Nešk nunešk tu, raibasai ,
Gromatėlę mergelei.

-Velniop, taip negalima. Jokiame mudu ne archyve.  Mes , Pranuci, sugrįžome į  jaunystę. Į 1993 metų sausį.
- Tai kad tų metų, Stasy, jaunystė mūsų irgi žila.
- Bet ne pensininkai dar. O to, oi oi  kaip užtenka. Sakiau tau  ar ne, kad  man pasaulyje gražiausi trys dalykai – jūra, dangus ir moterys.
- Sakei, bet kitaip: moterys, jūra ir dangus.
- Žmona jau priprato, nepyksta. Jau kada  esu  sakęs, kad moteris protingesnė už vyrą. Galėtų prezidente būti. Ir ką matom? Dalią Grybauskaitę, - džiugus buvo Stasys, bet atsiminęs, ko atėjęs, pakalbėjo ir paklausė kaip tada, beveik prieš du dešimtmečius:

S. Žlibinas:
„Jūsų trumpus pokalbius, reportažus, komentarus girdžiu dažnoje laidoje. Jie labai įvairūs. Nepamirštate teisės, etikos, moralės , ekonomikos, politikos problemų. Matyti, jog daug keliaujate po Lietuvą, aplankote vienišus, dar neretai skriaudžiamus žmones, nepagailite jiems paguodos  ir tvirtybės žodžio. Kas  skatina  tai daryti?

Atsikvėpiau  archyvo priplėkusiu oru, paglosčiau nugeltusį „ Kalbą Vilniaus“ savaitraštį ir taip pat kaip tuomet:

AŠ:
Sakote, kad daug keliauju po Lietuvą. Mintimis kur kas daugiau ir kojos (o varge varge!) jų nepasiveja . Ne jaunystė ir, žinoma, reikia džiaugtis, kad bent tiek sugebu. Tačiau jau dabar žinau, kad ateityje sau labiausiai priekaištausiu būtent dėl to, kad per labai ilgą savo gyvenimą nesugebėjau pamatyti visos Lietuvos.
Mielas žmogus kalbininkas Mindaugas Rastenis balsu mąstė apie tai, kaip labai Maironis norėjo prikelti iš  kapų nors vieną senelį, kad išgirstų bent vieną gyvą jo žodelį. Priešmaironiniai, o ir jo laikai - buvo skurdūs radiotechnika. Dabar turint tokią radiotechniką, regis, ir po tūkstančio metų galima būtų prakalbinti. Tačiau  seneliai, kaip ir Maironio laikais, išeina į žemę taip, kad jų prakalbinti nepavyks nei dabar, nei vėliau. Todėl be nuolatinių pasikalbėjimų su jais dvasiškai skursime ir toliau vartysime jiems pastatytus kryžius, paminklinius akmenis, kuriuos, jeigu tik kas pirks, vešime į turgų.
Kalbėdamas su rašytoju Jonu Mačiukevičiumi, paprašiau jį, kaip Invalidų draugijos pirmininką, papasakoti apie Lietuvos invalidų žemės reikalus. Grįžęs į redakciją susirūpinau – ar taip galima klausti? Ar kas nors neužsigaus? Yra, yra, sakau, tokia žemė. Ir ne tik ji viena, yra ir kitos liūdnos žemės: našlaičių, ubagų, našlių, černobyliečių... Jos tiksliausiai  suregistruotos tautos likimų knygoje. Tačiau jeigu  kas pasakys, kad tokios knygos irgi nėra, tai kaip ją parodyti? Reikia išeiti į kelionę, pabūti ten, kur Ariogalos kapinėse palaidoti partizanai, reikia tuščiame, erdvame lauke  pastovėti prie vienišo klevo ir atspėti čia buvusius vienkiemius, reikia pėsčiomis nueiti iš Turgelių į Šalčininkus, kad nepaklustum žmonėms vien tik  barantiems melioraciją. Tačiau tai dalykai apie kuriuos pasakoju Vilniaus radijo laidose. Vadinasi, blogai pasakoju, jeigu dar kyla abejonių, kad Lietuvoje yra neapykantos ir meilės, didelė pavydo, dar didesnė gobšumo ir  kitokių žemių. Bet vis  dėlto pati didžiausia -  Žmonių Gerumo žemė.“

Stasys palingavo galva, bet dabar  ne taip, kaip anksčiau. Paskui apsidarė aplinkui, lyg  norėdamas pamatyti jam bent vieną iš  trijų gražiausių dalykų. Tačiau nei moters, nei  jūros,  o ir dangaus per archyvo užaklintus langus nesimatė. Aš kantriai laukiau, ko dar paklaus kaip TADA ir štai:

S. Žlibinas:
“Gal prisimintumėte  įdomiausią  savo darbo akimirką ar  susitikimą su žmonėmis:“

Aš:
Yra fantazijos susitikimai. Jie man irgi įdomūs. Eidamas iš Dieveniškių į Poškonis, pakelėje pamačiau du akmenis. Pasirodo, kad šieji – Jankelis ir Jankeliukas – archeologiniai paminklai. Ar manote, kad  jie man ne pašnekovai? Kažkas kažkada atėjo čia, pamatė šiuos akmenis ir pasirūpino, kad juos savo globon  priimtų valstybė. Tai kodėl nebūti optimistu, jog  bus padaryta ir taip, kad  valstybė jaustų pareiga rūpintis ne tik akmenimis, bet ir žmonėmis  Tai man irgi įdomi darbo akimirka. Tačiau klausimas man negailestingas, nes negaliu jo apeiti Tik jaučiu, kad yra daug dar nepasakytų dalykų. Neseniai vėl suradau užrašus apie tėvą, atstatinėjantį Šklėrių kryžius. Aukščiausias, kaip ir anksčiau - “kazimierinis“. Galvoju, kad  mes, žurnalistai gedimės gražiai, išmintingai pakalbėti apie savo tėvus, kol jie dar gyvi ir tik paskui... Kalėdų dieną  tėvui suėjo 86-eri. Jis dar pakėlė stikliuką ir pasakė: vaikai, man jau gana! Aš šitaip dar nesakau. Gali būti, kad tėvas, kiek palaukęs, ištars ir  kitus žodžius: sūnau, ir tau gana. Tu vyriausias.
Kaip politinis kalinys į Lukiškių kalėjimą jis buvo įgrūstas man dar negimus. Įgrūstas dvylikai metų. Klausia, kodėl apie jį, gyvą, ir apie jo mirusius draugus,  lenkų okupuoto Vilniaus krašto politinius kalinius, aš  nieko nepasakoju. Sakyti, kad tėvas Vincas irgi už Lietuvą sėdėjo kalėjime, nenoriu, nes  jaučiu, kad kitaip reikėtų. Todėl laukiu, kol pradės labai skaudėti. Tegul, sakau, noksta  žodis ir tas būsimas laikas...

Atsikėliau ir nepaleisdamas savaitraščio iš rankų ir prikišdamas jį arčiau akių, pasitikrinau, ar iš tikrųjų  išsilaikė taip, kaip tuomet buvo pasakyta. Tačiau užrašas buvo nepriekaištingai tikslus, bet už jo ir archyvų sienų viskas pasikeitę ir tai, kas  buvo, jau niekam nerūpi.
- Ko, Stasy, nedainuoji? – paklausiau.
- O ko į balių nekvieti? Beje, dar noriu paklausti...
- Neskubėk klausti, mielas žmogau. Gera neišeiti iš to laiko. Todėl ir prašau- neskubėk klausti. Žinau, kad kiaulyste  būtų pasilikti ten, bet šiame laike  kartais taip kaulus  sugelia, kad... kad  atrodo net išsižioti nesugebėsi. Nagi padėk!

Ar mane jau pamiršai pamiršai,
Kad laiškelio nebrašai, nebrašai?
Kas naktelę per naktelę
Matau tave sapnely

"Matau tave sapnely"

Stasys žiūrėjo į mane įdėmiai, atsargiai, bet matėsi, kad savyje pasimetęs - ne daug iki liepos 2 d. beliko, o tuomet...  O tuomet skaičiuokite, žmonės - visi informacijos šaltiniai išnešioja žinią, kad gimė 1935 m. liepos pradžioje. Jubiliejus ar ne, gal net nelabai svarbu, nes ateina metas, kurį peršokęs jau kiekvieną dieną priimi kaip šventę. Na, o ši diena primena ne tik gimtadienį, bet kartu atseikėja ir 76
- Ne, Stasy, nemanyk, kad kalbu apie tavo balių. Užtenka savų bėdų. Tokios puotos dar turbūt nebuvo, bet turbūt todėl, kad niekam nepavyko sukviesti reikalingiausius baliauninkų. Mat tie, reikalingiausieji, po visas šalis išsibarstę - net ir po Anapilį. Beje, darykis linksmesnis. Ar nori, kad padainuočiau?
- Betgi tu... tu... Tu dar ne velnio nepavargęs. Tu dar vis, sakyčiau, Pranucis. Beje, ar žinai, kas pirmais tave taip pavadinęs? Jeigu nežinai, tai esi ne tik begėdis, bet ir senis besmegenis.
- Atsimenu. Taip mane vadinti panoręs garbusis „Kalba Vilniaus“ vyr. redaktorius Algis Kratulis. Žinai tokį? Tiesa, tai padarė gerokai anksčiau, negu juo tapo.
- Sakei, nori padainuoti. Dainuok!
Sunku pasakyti, koks biesas truktelėjo liežuvį. Pražiojau burną  ir:

Gromatėlę parašiau, parašiau,
Sakalėlį paprašiau paprašiau
Nešk nunešk tu, raibasai ,
Gromatėlę mergelei.

-Velniop, taip negalima. Jokiame mudu ne archyve.  Mes , Pranuci, sugrįžome į  jaunystę. Į 1993 metų sausį.
- Tai kad tų metų, Stasy, jaunystė mūsų irgi žila.
- Bet ne pensininkai dar. O to, oi oi  kaip užtenka. Sakiau tau  ar ne, kad  man pasaulyje gražiausi trys dalykai – jūra, dangus ir moterys.
- Sakei, bet kitaip: moterys, jūra ir dangus.
- Žmona jau priprato, nepyksta. Jau kada  esu  sakęs, kad moteris protingesnė už vyrą. Galėtų prezidente būti. Ir ką matom? Dalią Grybauskaitę, - džiugus buvo Stasys, bet atsiminęs, ko atėjęs, pakalbėjo ir paklausė kaip tada, beveik prieš du dešimtmečius:

S. Žlibinas:
„Jūsų trumpus pokalbius, reportažus, komentarus girdžiu dažnoje laidoje. Jie labai įvairūs. Nepamirštate teisės, etikos, moralės , ekonomikos, politikos problemų. Matyti, jog daug keliaujate po Lietuvą, aplankote vienišus, dar neretai skriaudžiamus žmones, nepagailite jiems paguodos  ir tvirtybės žodžio. Kas  skatina  tai daryti?

Atsikvėpiau  archyvo priplėkusiu oru, paglosčiau nugeltusį „ Kalbą Vilniaus“ savaitraštį ir taip pat kaip tuomet:

AŠ:
Sakote, kad daug keliauju po Lietuvą. Mintimis kur kas daugiau ir kojos (o varge varge!) jų nepasiveja . Ne jaunystė ir, žinoma, reikia džiaugtis, kad bent tiek sugebu. Tačiau jau dabar žinau, kad ateityje sau labiausiai priekaištausiu būtent dėl to, kad per labai ilgą savo gyvenimą nesugebėjau pamatyti visos Lietuvos.
Mielas žmogus kalbininkas Mindaugas Rastenis balsu mąstė apie tai, kaip labai Maironis norėjo prikelti iš  kapų nors vieną senelį, kad išgirstų bent vieną gyvą jo žodelį. Priešmaironiniai, o ir jo laikai - buvo skurdūs radiotechnika. Dabar turint tokią radiotechniką, regis, ir po tūkstančio metų galima būtų prakalbinti. Tačiau  seneliai, kaip ir Maironio laikais, išeina į žemę taip, kad jų prakalbinti nepavyks nei dabar, nei vėliau. Todėl be nuolatinių pasikalbėjimų su jais dvasiškai skursime ir toliau vartysime jiems pastatytus kryžius, paminklinius akmenis, kuriuos, jeigu tik kas pirks, vešime į turgų.
Kalbėdamas su rašytoju Jonu Mačiukevičiumi, paprašiau jį, kaip Invalidų draugijos pirmininką, papasakoti apie Lietuvos invalidų žemės reikalus. Grįžęs į redakciją susirūpinau – ar taip galima klausti? Ar kas nors neužsigaus? Yra, yra, sakau, tokia žemė. Ir ne tik ji viena, yra ir kitos liūdnos žemės: našlaičių, ubagų, našlių, černobyliečių... Jos tiksliausiai  suregistruotos tautos likimų knygoje. Tačiau jeigu  kas pasakys, kad tokios knygos irgi nėra, tai kaip ją parodyti? Reikia išeiti į kelionę, pabūti ten, kur Ariogalos kapinėse palaidoti partizanai, reikia tuščiame, erdvame lauke  pastovėti prie vienišo klevo ir atspėti čia buvusius vienkiemius, reikia pėsčiomis nueiti iš Turgelių į Šalčininkus, kad nepaklustum žmonėms vien tik  barantiems melioraciją. Tačiau tai dalykai apie kuriuos pasakoju Vilniaus radijo laidose. Vadinasi, blogai pasakoju, jeigu dar kyla abejonių, kad Lietuvoje yra neapykantos ir meilės, didelė pavydo, dar didesnė gobšumo ir  kitokių žemių. Bet vis  dėlto pati didžiausia -  Žmonių  Gerumo žemė.“

Stasys palingavo galva, bet dabar  ne taip, kaip anksčiau. Paskui apsidarė aplinkui, lyg  norėdamas pamatyti jam bent vieną iš  trijų gražiausių dalykų. Tačiau nei moters, nei  jūros,  o ir dangaus per archyvo užaklintus langus nesimatė. Aš kantriai laukiau, ko dar paklaus kaip TADA ir štai:

S. Žlibinas:
“Gal prisimintumėte  įdomiausią  savo darbo akimirką ar  susitikimą su žmonėmis:“

Aš:
Yra fantazijos susitikimai. Jie man irgi įdomūs. Eidamas iš Dieveniškių į Poškonis, pakelėje pamačiau du akmenis. Pasirodo, kad šieji – Jankelis ir Jankeliukas – archeologiniai paminklai. Ar manote, kad  jie man ne pašnekovai? Kažkas kažkada atėjo čia, pamatė šiuos akmenis ir pasirūpino, kad juos savo globon  priimtų valstybė. Tai kodėl nebūti optimistu, jog  bus padaryta ir taip, kad  valstybė jaustų pareiga rūpintis ne tik akmenimis, bet ir žmonėmis  Tai man irgi įdomi darbo akimirka. Tačiau klausimas man negailestingas, nes negaliu jo apeiti Tik jaučiu, kad yra daug dar nepasakytų dalykų. Neseniai vėl suradau užrašus apie tėvą, atstatinėjantį Šklėrių kryžius. Aukščiausias, kaip ir anksčiau - “kazimierinis“. Galvoju, kad  mes, žurnalistai gedimės gražiai, išmintingai pakalbėti apie savo tėvus, kol jie dar gyvi ir tik paskui... Kalėdų dieną  tėvui suėjo 86-eri. Jis dar pakėlė stikliuką ir pasakė: vaikai, man jau gana! Aš šitaip dar nesakau. Gali būti, kad tėvas, kiek palaukęs, ištars ir  kitus žodžius: sūnau, ir tau gana. Tu vyriausias.
Kaip politinis kalinys į Lukiškių kalėjimą jis buvo įgrūstas man dar negimus. Įgrūstas dvylikai metų. Klausia, kodėl apie jį, gyvą, ir apie jo mirusius draugus,  lenkų okupuoto Vilniaus krašto politinius kalinius, aš  nieko nepasakoju. Sakyti, kad tėvas Vincas irgi už Lietuvą sėdėjo kalėjime, nenoriu, nes  jaučiu, kad kitaip reikėtų. Todėl laukiu, kol pradės labai skaudėti. Tegul, sakau, noksta  žodis ir tas būsimas laikas...

Atsikėliau ir nepaleisdamas savaitraščio iš rankų ir prikišdamas jį arčiau akių, pasitikrinau, ar iš tikrųjų  išsilaikė taip, kaip tuomet buvo pasakyta. Tačiau užrašas buvo nepriekaištingai tikslus, bet už jo ir archyvų sienų viskas pasikeitę ir tai, kas  buvo, jau niekam nerūpi.
- Ko, Stasy, nedainuoji? – paklausiau.
- O ko į balių nekvieti? Beje, dar noriu paklausti...
- Neskubėk klausti, mielas žmogau. Gera neišeiti iš to laiko. Todėl ir prašau- neskubėk klausti. Žinau, kad kiaulyste  būtų pasilikti ten, bet šiame laike  kartais taip kaulus  sugelia, kad... kad  atrodo net išsižioti nesugebėsi. Nagi padėk!

Ar mane jau pamiršai pamiršai,
Kad laiškelio nebrašai, nebrašai?
Kas naktelę per naktelę
Matau tave sapnely

Prieš Jonines

Net nepastebiu arba gal nenoriu prisipažinti, kad archyvas vis daugiau pasiglemžia mano laiko. Svarbiausia priežastis, matyt, kad savo laike jau pasidariau neapsukrus – laikas praeina, kaip visuomet – nei pasiskubindamas, nei lėtėdamas, tačiau kojos, rankos ir net smegenys jau nesuspėja kartu su juo. Kad ir kaip besistengtumei, tačiau  fizinė žmogaus  būtis privalo verstis savais dėsniais. Gal todėl prieš Jonines vis dažniau sužiurdavau į dangų, aptrauktą lietingais debesimis, o šventės išvakarėse Jonui iš Griškabūdžio parašiau:

Sveikinu, Jonai.
Linkiu Tau ko geriausio.
O šios dienos laukiau, nes jau anksčiau reikėjo suprasti, kad man iš svetainių, o ypatingai iš šios, jau senokai reikėjo išeidinėti. Dar čia kurį laiką pasiliksiu kaip pasyvus stebėtojas - jeigu kas sveikinsis- pasisveikinsiu, o šiaip tai ne man tau pasakoti, kad Joninės tokiam prisipažinimui labai tinkamas metas- saulė aukščiau jau nepakyla.
Beje, pasilieku būti dienoraštyje, bet ar ilgai, irgi nežinau, nes saulutė jau vis žemyn, o aš bandau įsikurti kitoje svetainėje.

Antras laiškas parašytas nesitikint, kad kam nors  būtų įdomus, todėl įkėliau į dienoraštį, palikdamas kelias dienas neužverstą.

Su švente, būkim laimingesni!

Ne visuomet laukiame, ko norime.
O šiemet Joninių laukėme turbūt visi. Net ir darželinukai - jiems irgi nereikės eiti į darželius.
Na, o man tai tinkama proga pasakyti, kad ne tik Saulė jau nekyla  aukščiau, bet AŠ taip pat.
Iš aktyvesnio kūrybinio gyvenimo išeinu. Bandysiu dar pabūti prie dienoraščio, bet man irgi dabar svarbiau su juo būti kitur.
Daug kelių kelelių buvo, o paliko vienas - pats plačiausias ir įspūdingiausias... Eidamas juo stengsiuosi nieko neužmiršti ir iš čia, "Rašyk" sutiktųjų. Jeigu kažkas mano, kad čia turiu nors vieną nemielą man žmogų, tai, žinoma, labai klysta.
Atsiprašau.
Bet miške laužų nekūrenkime.
Man  atrodo, kad ir "Rašykai" , net Joninių nesulaukę, sudegino ne vieną  ne tik kūrėją, bet ir ŽMOGŲ.

Dienoraštis 
2011-06-23 21:38

  Nelinksma, kaip ir dangus, į kurį žiūrėjau, spėliodamas lis ar ne,  juolab, kai lietaus – bent viršum Vilniaus Balsių - jau tikrai nebereikia.  O papūgėlės vėl:
- Ha! Pasimetė  žmogus.
-Ne jo kaltė. Toks amželis. Atsikeli  nuo  stalo jau spėjęs užmiršti ką valgęs- gėręs. Bet kodėl  tu  taip „pasimetė  žmogus"?
- Atrodo, kad užmiršęs, ko įslinko į  archyvą. Pašaukim  kartu:  Dzieduli,  aūūūū!. Turbūt  ieškai „ Kalba  Vilnius“ su interviu iš 1993 metų. Dzieduli, atkusk! Čia atėjus  nūdienos dalykai neturėtų  rūpėti.
- Taip manote? – atsiliepiu ir iš tikrųjų išgirstu  Stasį Žlibiną, kuris klausia, būtent kaip tuomet. Tik aš pats,  regis, priimu jo klausimą kitaip - lyg  atėjo pažaisti, smagiau laiką jaunesniuose metuose praleisti.

S. Žlibinas:
“Kokie  jūsų kaip redaktoriaus, o galbūt ir asmeniniai ryžiai su  užsienio lietuviais? Ar gausus  redakcijos paštas?“
AŠ:
“Paštas Guodos Litvaitienės žinioje . Tiesa, savaitę ar dvi juo rūpintis buvo patikėta man. Tačiau po keleto bandymu parašyti laiškų autoriams - pasitikėjimas išnyko. Pasirodo, jog  nemoku rašyti laiškų, nemoku išreikšti redakcijos kolektyvinės nuomonės. Ir ačiū Dievui, nes iš tikrųjų jaučiu, kad nepaklūstu nei didesnių, nei mažesnių „ komunų“ dvasiai. Čia, mano galva, įdomiausia, kad sakau taip aš, Vilniaus aukštosios partinės  mokyklos auklėtinis.
O paštas sumažėjęs, jis kupinas bėdų ir liūdesio - klausytojai labai skundžiasi, kad blogai mus girdi. Štai ką rašo Irena ir Eugenijus  Slavinskai iš JAV:
„Jūsų valandėlė yra labai laukiama mūsų namuose. Ir būna didelis nesmagumas, kai dėl mums nežinomų priežasčių jų negirdime. Būkite  sveiki, drūti ir  vis leiskite  mums žinoti, kas dedasi Tėvynėj“ Todėl sakau, kad ryšiai ne kokie: myli ten mus, kasdien laukia, bet eteryje dažnai ūžesys. Ką galiu padaryti aš ar, sakykime, Andrius Užkalnis, kad  mus geriau girdėtų? To vyrelio bent balsas galingesnis. Man belieko tik liūdėti kartu  su Jonu Lianga, Vladu Bilevičiumi, Regina ir Jurgiu  Mikailais, su daugeliu kitų klausytojų, kurie tapo artimiausiais žmonėmis. Manau, kad mūsų redakcija yra svarbus akcentas valstybės politikoje. Išeivijos pasitikėjimas tautos išrinktaisiais- pašlijęs. Vis dar pasako: ačiū, ačiū  už jūsų žodinę meilę mums, bet jau neužmiršta paklausti- kodėl, mielieji, nepaspaudžiate tokio mygtuko, kad imtuvuose pasigirstų normalūs radijo balsai iš Lietuvos.
Tik Audrius Braukyla  neriasi iš kailio, reikalaudamas ir prašydamas redaktorių, kad šie mažiau kištų reporterinių įrašų, kad perpasakotume  Lietuvos gyvenimą iš studijų savo privačiais  balsiukais.

Stasys Žlibinas:
„Kokios temos labiausiai domina mūsų išeivija?

Minutė, kita, tačiau vietoje mano atsako - archyvinė tyla. Išgirdau Stasio klausimą, bet į akis  sužiro vienas po kito draugai, bičiuliai, bendradarbiai iš to jau atitolusio laiko. Jų daug, gerokai daugiau, negu  ką ik išvardijau, bet štai Marius Šlapakauskas. Sunkiais žingsniais nutaušku prie uždegtų karsto žvakių. Žiūriu ir negabu pažinti - Mariau, negi  tu? Negi tu, kuris visu dešimtmečiu  už mane jaunesnis? Kaip tai įmanoma? Tu su žvakėmis, o aš su gėlėmis. Sudiev, brolau! Nepyk, kad net nepersižegnojau atėjęs. Tik dabar ant rankos matau rožančiau. Išeidamas būtinai persižegnosiu. Būtinai.
- Dzieduli, aūūū!- išgirstu papūgėlę. - Dėdė Stasys  nori žinoti...
Susikaupiu, pakeliu aukščiau galvą ir  jau vėl kai prieš tuos beveik dvidešimt metų:

AŠ:
“Manyčiau, tėvynės tema, nes mūsų laidose apie  kitką bemaž nebūna. Žinoma, pirmiausi žinos. Regis, dar ne taip seniai klausytojai gėrėjosi  puikiu šio darbo meistru  Edvinu  Butkumi. Gražiai eteryje pasirodė Audrius Matonis. Dabar žinios irgi iš  dviejų burnų – iš Rimos Jakutytės ir  Audriaus  Užkalnio. Na, o aš su savo žmoniškųjų  bėdų tema – visuomet  laidos uodegoje. Toks jau esu.“
- Jaučiu, kad pavargote, - atrodo girdžiu  Stasį Žlibiną ir lyg guodžia:- Pailsėk, Pranuci. Kai interviu jau archyve, niekur nedings. Juk ne karo metas. Pailsėk...
- Aš tą,  Stasy, regis jau daru. Tik galbūt reikėjo tai daryti gerokai anksčiau... Ir į balių kviesti taip pat anksčiau.
- Į balių? - pažiūrėjo į akis.