2

    Kai pirmą kartą parašiau  tau po mirties, maniau, kad gal dažniau prisėsiu rašyti, bet taip neatsitinka. Tai šen, tai ten, o prie tavęs ateiti lyg ir pritrūksta laiko ar net noro. Ir vis dėlto mintyse vis dažniau tave aptinku, o atėjęs į svetainę vis tikiuosi, kad gal bus jaukiau. Tiesa, ne pirmas ją aplankiau ir, pavyzdžiui, Joana, parašė:

    "Sveiki, visuomet grįžusi į namus užsuku čia, bet dabar taip nyku ir liūdna. Už lango lietus ir vėjas, tyliai barbendami į langą byra vėjo blaškomi lapai, stiklu rieda didelės rudens ašaros, graudu, norisi pravirkti. Ieškau pati  nežinau ko, kaip trūksta išėjusio žmogaus, jo minčių, jo žodžių."[/i]

Atsiliepusi Fortūna taip

"O sako, kad nepakeičiamų nėra. NETIESA! Štai žmogaus neliko ir jau neskamba darbo kambarys nuo mūsų šurmulio ir ginčų, viskas merdėja, širdys neramios, kažko trūksta, ilgu, nesuprantama... Nežinau, ar norėtų Stasys, kad jo forumas, jo praminti takai užželtų žole, kad gyvenimas sustotų? Tikriausiai, kad ne! Tad kol turim galimybę, saugodami jo atminimą, neleiskim forumui pasidengt dulkėmis"

    Paskaitau ir tyliu. Paskaitau ir vėl tyliau O Joana:
    -Na štai ir pabirom, kaip žydo bitės, kažin ar susirinksime?
    Aš irgi, Stasiau, abejopju: kažin, ar susirinksim, bet štai mintyse  atminties apie tave padaugėjo ir pamąstų apie žmogaus lemtis taip pat.
    Kaip tau ten, sekasi. Aš tau persiunčiu, regis, tavo paties surinktaS MINTIS. Čia jos mums teikė linksmybės, bet gal ir ten ne kitokie gyvena...
*****
Tinginys - tai žmogus, kuris neapsimeta, kad dirba.
Per pusę tik užpakalis dalinasi.
Meilė padeda užmušti laiką, laikas padeda užmušti meilę.
Pirmiausia pamiršti vardus, paskui veidus, tada užmiršti užsisegti užtrauktuką, o galiausiai - ir jį atsisegti...
Jei žmona iš tiesų būtų ko nors verta, ir Dievas ją turėtų.
Vedybos suteikia galimybę dviese spręsti problemas, kurių niekada neturėtum vienas.
Pagyrūnai tik lygumose kalnus verčia.
Jei kompiuterininkas darbo metu tik žaidžia žaidimus ir nieko daugiau neveikia, vadinasi, arba jis gauna didelį atlyginimą ir neturi ką veikti, arba gauna juokingą atlyginimą ir darbu yra užverstas iki ausų.
Kai moteris ieško kultūringo pašnekovo, dažniausiai ji turi omeny tik vieną kriterijų - kad jos nepertrauktų.
Kuo geresnis visureigis, tuo toliau tenka ieškoti traktoriaus.
Nežinai - tylėk. Žinai - nutylėk.

Tai tie šįsyk, Stasy Venskaiti...
Ramybės tau, nors asmeniškai netikiu, kad ji ten tau reikalinga.

1

Labas, Stasiau.
Net pats nepatikėjau, kad taip galiu, kuomet ir dulkių tiek nemažai tavo kabinete nusėdę, ir žvakė uždegta, bet va ( girdi juk?) - Labas, Stasiau.
Nemanyk, kad girtas ar praradęs atmintį.
Atėjau tiesiog pratęsti mūsų gyvenimus.
Manau, kad galima  nusikratyti mirties iluzijų ir bent  ilgesnį - trumpesnį laiką pasilikti gyvenime.
Ko tyli, Vomai, Skurdukai, Strugai?
O paskutinis  mano eilėraštis jau irgi senokai rašytas.

***
Nedaug reikėjo –
Vietoje širdies
Įkelti šerdį
Ir žiūriu – pušim išaugau.
Ji ten, kur kažkada
Vidur mažyčio, vėjų išpustyto lauko
Lyg būrė ateitį –
Čia miškas bus.

(...) Nelengva grįžt iš miško vėl į lauką,
Betgi šakotoje  žmogaus būtyj
Stebuklų nemažiau nei daug.

O miškas, išverstas kelmais,
Kol kas dar be sapnų atsimena save.

Taigi, iki  kito karto, Stasiau.
.

    Snoro banko nacionalizavimas, regis, perima į dienotvarkę didžiausias įtampas. Pedofilai, Drąsiaus atsinaujinanti byla su informatoriumi prisigūžia, aiktelėjus žmonėms, vieną kitą litą belaikantiems bankuose. Snoro nacionalizavimas parodė į visus bankus ir niekas į juos jau nežvelgia su garantijomis: visiems atrodo manyti teisingiau, kad,  esą, vagys visur ir didžiausi Lietuvoje turtai vis dėlto vienaip ar kitaip įgyti korupcijos būdu.
    Dar vis sode, dar vis atsiverčiu ir savo rašymus, kuri atsiradę skaitant Šekspyrą.  Šis, aštuntasis, irgi eina į poilsį su manimi. Daugiau vienas kito neegzaminuosime.

(8)
Pagrodamas savim
Bandau išgauti muziką kilnesnę
Ir sąskambiuose  ataidėjusių aistrų
Prakalbint užsilikusį poetą,
Tačiau išties atrodo taip -
Žemelės kelmu nesuarsi.
Užspringsta žodis gerklėje
Ir tyloje jau net Šekspyras neprabyla.
Jam reikia, kad bent veidrody
Manos jaunystės bruožus pamatytų,
O jau tada:

„Jei pakartoti jų nebus tau lemta,
Nuskriausi savo grožį nekaltai
Paniekindamas moterį ir gamta“.

Aušrinė ar Vakarė?
Na, sakyk,
Katra iš jųdviejų gražesnė?
Žinau, broleli, kad nesi kvailys -
Tai ta pati dangaus žvaigždelė.
O jeigu dar galėtum prisimint -
Tai vyturys ne tik ryte
Į dangų savo giesmę kelia!

O Viljamai, kiekkart sakiau -
Palik ramybėje mane!
Žinau,
Kad manimi į publiką nešioji savo sonetus,
Bet kaip man pasakyti, kad abu
Ištikimai dar vis tarnaujame dvasingai lyrai?
O išsišokėliai?
Jų buvo daug.
Ir bus daugiau...
Dainuokime, giedokime, Šekspyrai:

„Tu savo bruožus veidrodyj matai.
Jei pakartoti jų nebus tau lemta,
Nuskriausi savo grožį nekaltai
Paniekindamas  moterį ir gamtą.“

Ir štai mano dėmesį patraukusi min  informacija:
"vakar perskaičiau apie 300 rašyk.lt poezijos kūrinių. iš kurių radau apie dešimt neblogų eilučių/metaforų ir du neblogus pakankamai gražius eilėraščius. manau buvo verta."

BAIBA 
daug radai...nejuokauju

Skaitydamas tuos  tris šimtus min perskaitė ir  mano "Be sapnų", kuolais paramstyta;

Nedaug reikėjo –
Vietoje širdies
Įkelti šerdį
Ir žiūriu – pušim išaugau.
Ji ten, kur kažkada
Vidur mažyčio, vėjų išpustyto lauko
Lyg būrė ateitį –
Čia miškas bus.

(...) Nelengva grįžt iš miško vėl į lauką,
Betgi šakotoje  žmogaus būtyj
Stebuklų nemažiau nei daug.

O miškas, išverstas kelmais,
Dar be sapnų atsimena save.

min 
išminties čia yra. gal daugumai nepatinka išsakymo stilius. nežinau. bet 4.

Tai tiek...

Dangus giedras ir saulė žemai. O ryte sulėkė prie lesalo  įprastoji publika - pulkelis žvirblių, zylės, pora varnų, žalvarnis, o šį kartą ir šarka. Baikšti, atsargi, bet vis dėlto smalsi. Seniai ją čia buvau matęs.
  Dar sode, bet nuojauta tokia, kad jau reikės grįžti į Naujininkus.
Dedu ramybei į dienoraštį 7-ąjį iš ciklo „Sustabdė sonetu“  ir einu pataukšėti plaktuku, pasmuikuoti pjūklu.

b](7)[/b]
Palik mane.
Į delną pinigą dedu –
Mokėk išgaut geresnį žodį.
O šie, įstrigę pašinu aštriu,
Ramybės net mintim neduoda:
"Atvės su metais kraujas tavyje."

Atvėso, Viljamai, atvėso...
Žiema jau palenkė pečius
Ir sieloje jausmai aprimę,
Bet kaip bebūtų patikėti nedrąsu –
Ten Grunvaldas gražina savo vyrus.
Ir gera, kad sutikti juos galiu
Į senio lazdą įsispyręs.
Išnyksta rūškanų dienų vienatvė.
Jos vietoje užgieda angelai.
Gyvybė it lazda
Į gerą žemę įbesta
Iš naujo netikėtai sužaliuoja.

Išties, laimingi metų neskaičiuoja!
Va toks dabar esu -
Bent  išmone gimtosios žemės darbininkas. 
Ir nekalbėki, Viljamai, kad kam neįdomu
Matyti kaip lazda žaliuoja.

Šiandien pagaliu susigundžiau - neįvardindamas viso kūrinio, atidaviau pirmą jo fragmentėlį. Jeigu nenumirsiu, tai irsiuosi toliau, bandydamas jį redaguoti, tobulinti, bet neatsisakydamas, sakyčiau, neįprastos mišrainės, kurioje realybė ir fantazija. Atsiliepė Omnia mea, bet pašauktas „pareigos“. Tai sakau todėl, kad anksčiau jam nerūpėjau. Ir kam, jeigu  jis dar tuomet  ne adminas ar oficialusis kritikas.
Susirašinėjimas su juo man pasirodė reikalingas, sąžiningas.

omnia mea 
Jei kuris skaitytojas mano, kad tai yra savarankiškas tekstas, tai jis klysta ir yra tik per kelis gūglio spragtelėjimus nuo teisybės:

tomas vaisieta radijo karieta

Paieška Apie 191 rezult. (0,24 sek.)

Todėl visiškai akivaizdu, kad norint įvertinti tikrą šio teksto prasmę/grožį/vietą lietuvių literatūroje, būtina susipažinti su kontekstu (Pranas šiek tiek (?)  kankina savo skaitytojus?).

Be konteksto tai raštingas, tačiau nepakankamai poetiškas ir giliamintiškas sakinių kratinys (skaudama širdimi palieku jį be balų).

Pranas:
Dėkui. O širdį, Omnia, saugoti reikia...

omnia mea 
Pranai, vertinimas reikalingas ne tik pačiam autoriui, bet ir kitiems rašykams (jis priverčia juos susimąstyti apie tekstą ir kriterijus).
Kokį balą skirtumėt, jei galėtumėt vertinti pats?

Pranas 
Omnia, aš dar kai ko nesupratau. Ot kalbi apie savarankišką- nesavarankišką kūrinį. Ką tai reiškia? Ar kad negerai, kad šis kūrinys (ar kitas koks)  buvo patalpintas "Žalioje Žolėje". Dauguma mano rašliavos ir ten, ir čia. Kaip ir daugelio kitų. Neretai kūrinėliai skiriasi, norint kažkaip patobulinti (pagal savo išgalę). Dabar gi sumanęs antrą kartą per savo  smegenis (pirmą kartą juos parodant RAŠYKAMS) perleisti "raštus" iš "TEISYBĖS  VISI  BIJOSI", tikintis kažkokių nuomonių ar patarimų, kaip galima būtų geriau padaryti. Va šito tikiuosi, nes ir čia yra žmonių, į kurių nuomonės įsiklausau ir būnu jiems  dėkingas.
Na, o  klausi, kaip aš vertinčiau savo, tai jau seniai seniai neparašęs kitokio vertinimo, kaip 5. Ir visai  nesvarbu, ar kūrinių autoriai man bičiuliai, ar netgi nusitekę priešiškai ir ar man kūrinys  patikęs ar - ne. Vertinimas kūriniui (ir jo autoriui) nepagelbės, o štai išreikšta nuomonė, komentaras, jeigu jis to vertas- žinoma.
Sveikatos! Būk!
2011-11-16 12:15

omnia mea 
Pranai, ŽŽ nėra problema (ką tik pasitikrinau taisyklėse), bet kalbėjau ne apie tai.

Įtariu, kad paskutinis tavo tekstas nėra savarankiškas kūrinys, tarsi jis būtų kažkokio platesnio projekto (heppeningo, radiospektaklio, viešos akcijos ar dar ko nors) dalis.

Jei taip nėra, tuomet tekstas velniškai „neaiškus“, nesuprantamas, nepanašus į prozą, kaip epinio žanro kūrinį. Gal aš klystu, ir perskaitęs penkeriopai didesnį fragmentą pakeisčiau savo nuomonę, bet kol to padaryti negaliu, jausmas būtent toks.

Pranas 
Kūrinys iš tikrųjų pradėtas ne nuo pradžios, bet po prištaringų pamąstymų pasielgiau va taip.
Stiprybės ugdant talentus!
Iki. Einu į rūsį vinių kalti. Ne kakta, žinoma. Taigi, man lengviau. Jeigu kaulai negirgždėtų, galėčiau dar ženytis.

Lauke lyg nešalta, o kūno masėje net žvarboka. Į senį net ir šiluma ateina kitaip, o atėjusi  nesilaiko - langai atidaryti ir skersvėjai, skersvėjai... Bet va toks eilėraštis, kad  prie jo sarmata taip kalbėti

6
Žinau, ko nori klausti, bet neklausk.
Diena tokia, kad man nerūpi,
Ar kas iš būto žavesio belikę.
Paglostau paminklus tautos savy
Ir atmintį, kurią turiu.
Štai plynė ta, o Viljamai Šekspyrai,
Kur „Žalgiris“ kadaise liejo kraują -
Reikėjo pergalės
Ir net savęs nepagailėta: 
- Mirtie, atkąski mūsų tiek, kiek reikia
Ir dink ir čia, pajutusi sotumą.
Jogaila rožinį pakėlęs laiko,
O Vytautas atšiaurų kalaviją.
Sakyki, prie kurio glaudiesi?
Ir rodyki, kaip tikrą savo sūnų:
“Pažvelk, štai mano atžala jauna,
Geriausio žilo plauko puošmena,
Gyva jaunystės mano dalelytė“.
Aš nesakau, kad linksma man,
Palikus pergalę, į dangų žengti,
Bet prieinu prie Vytauto
Ir pirmą kartą jam sakau:
- Didysis.
O atsigręžęs padėkoju tam,
Kas mirtiną man kirto smūgį -
Pasaulyje reti stebuklai,
Kai netgi nežinai,
Kad nemirtingas.
Bet - stop! Aš, regis, paklydau savy
Ir tavo priekaištų jau neišvengsiu.
Žiūrėki, Viljamai, į mano blėstančias akis:
Kiek džiaugsmo ten!
Kiek nuostabos gražiausios!
Nėra gražuolės tos,
Kurios glėby
Tu šitiek palaimos sulauktum.
Tai kam tau klaust,
“Kur mano žavesio likučiai šiandien“?   

    Dar vis sode. Kartais su kirviu, kartais su plaktuku ar kastuvu. Bet šiandien ir po Jeruzalę pasivaikščiojau apie porą valandų.
    Kūrybos dalykai nelabai lenda į galvą. Jau kuris laikas kai pasirodau tik Ž.Žolėje. Šiandien ten padaviau „Scenarijaus vingriuose“ XI sceną. Nežinau, kas iš šio kūrinio gausis, bet pavadinimą  jau dabar reikia keisti, turbūt į „ Būties vingriuose“. Tai todėl, kad lyg ir ketinu šiuo kūriniu savotiškai „prašliaužti“ per atsiminimus. Bet vienas  dalykas- ketinti, žadėti, o kitas - daryti ir bent šį tą iš žadėto padaryti. Juo labiau, kad žinai, jog niekam to nereikia. Tai tiesiog tingus , bet vis dėlto malonumas sau pačiam.
Šiandien kaip lietus klausdamas parašė:
Pelėdos personažas Pelėda. Jūsų herojai nesikeičia jau ilgą laiką. Tai labai įdomu - ar gyvenat su jais? Ta prasme, viduje?
Visi šitie raštai jau pensininko laikų. Anksčiau jie man nerūpėjo. Kaip, beje, ir aš pats sau kartu su kitais savo personažais.

Parašiau dar prieš metus, bet dabar pasikeitęs iki neatpažinimo. Manau, gera prasme. Bet tai nereiškia, kad gerai atrodo. Na, o šiandien, kaip ir  ankstesnėmis dienomis, „mano dienos kaip šventė“, taigi  su plaktuku rūsyje.   

(5)
Yra vaizduotėje gyvenimai kiti.
Net ir saviškis ten kitoks -
Sustoję traukiniai,
Lėktuvai nuo dangaus nukritę,
O ir gagarinai negimę dar.
Užtat šuoliuoja Vytauto žirgai,
Ir taškos jūroje, kuri,
Lig šiolei nesumenkus širdyje,
Skanduoja vis:
- O Lietuva, Juodoji aš!

Ir man šiandieną
Lyg į širdį  –  ietim –
Kodėl nebūt su Vytautu kartu?


Išėjęs ieškau jo kariaunoje  poetų
Ir štai Šekspyras stabdo sonetu:

<i>„Kai raukšlėse tau bus jaunystė dingus
Ir penkiasdešimt rūškanų žiemų
Prislėgs pečiau tau, - kam bus įdomu
Žiūrėt į grožio skarmalus niekingus ?“</i>

O Viljamai, ar nematai?
Tiek jau seniai sukakę ir nevark
Pamokslais nedėkingais barti.
Kai mūšyje
Net ir senatvėje numirt nesarmata -
Per širdį kraujas upeliukais  teka.
Ateik ir pažiūrėk į mano kapą -
Seniai kažkur išnykęs,
O yra.

Kai po mintis likimai klaidžioja žmonių
Jau netikiu, kad raukšlėse jaunystė dingsta -
Ir mano sąžinė rami-
Pavargęs kalavijas, rūdimis aptekęs,
O akyse - įkritęs  kapas.


O Viljamai, dar palaikyk sonetą,
Ir man juk negražu
„Žiūrėt į grožio skarmalus niekingus“
Užgesę šimtmečiai dar vis žirgus balnoja
Ir jūra, nesumenkus širdyje,
Skanduoja vis:
- O Lietuva, Juodoji  aš...

Ar tu, mergišiau, netiki, kad taip? 
Esą, poetai velniažin ką sumanyti gali -
Sakau- ateik ir pažiūrėk į mano kapą -
Seniai kažkur išnykęs,
O yra.

Nemoka vyčiai grįžt namo,
Kai kalavijai rūdimis aptekę.

*******

Na, o kad būtų smagiau, , pasiimu į dienoraštį  atminčiai  - gal jau  ne  savo atminčiai - ir šimtametį dienmedį:

Pranas 
Oi, dienmedi, sveikinu su 1oo. Iki susitikimo su manimi skundimo institucijoje, buvai gerokai jaunesnis. Tai gal sugrįžki į patį save, o kvailių, jaunas žmogau, visokio amžiaus yra.
Sėkmės tau!

dienmedis 
KLAUSYK PENSININKE< TU GAL UŽDUSK VIENĄ KARTĄ. KIEK GALI GAIDŽIU GIEDOTI???
PELĖSIAIS PRASMIRDĘS IR TOLIAU JAIS SMIRDĖK, IR NEŠOKINĖK MAN Į AKIS. VSIO.
2011-11-06 18:50

Pranas 
Tiesa akis bado.
Tai suprantama. Bet todėl ji tiesa.
O tau linkiu ne smirdėti, bet augti, stiebtis, kur šviesiau ir bent save gerbti. O paskui- gal ir kitiems 
išmoksi pagarbos. Pirkti juk jos nereikia. O laiko dar yra.
Būk!
2011-11-06 19:06

dienmedis 
bet tu ir durnas žiūru, smegenų vingiai seklūs, smegenų skysčio daugiau nei įprasta, mūsuose tai vadinama tiesiog atrofija. juk aiškai pasakiau, kad man visiškai px, kokia jūsų nuomonė, ir pagarbos, šioje erdvėje tikrai nebus.
2011-11-06 19:10

Pranas 
Dar ko!
Jis, mat, kažką dar nutuokia  apie pagarbą.
Baik, šimtameti, kvailioti. Ir bėk pas webą ką nors įskųsti.
2011-11-06 19:18

dienmedis 
pagarbos aš niekada nejaučiau ir nejausiu. o tamsta, jei to per savo smegenų atrofiją nesupranti - tai jau ne mano bėdos, eikit pas neurologus - tegul gydo. Nepatinka neurologai? Eikit pas psichiatrus. Reikia lovos? Galiu parūpint vienutę su durim be rankenų ir sienom be langų.

Pranas 
Nelaimingas esi.
Užjaučiu, šimtameti.

dienmedis 
kiek gi galima kartoti - nelįsk į akis. nustok atrašinėti. Sėdi sau ir sėdėk gaidžiu giedodamas. stfu
2011-11-07 18:10

Pranas 
Aš nelendu. Aš tik atsimenu ir stebiuosi, kaip pats savęs bijaisi. O pagal profesiją man nenuobodu stebėti žmones.

Rytas. Įeinu į naują  dieną, bet toks  apniukęs, pavargęs lyg  grįžęs iš Čepkelių balų. Sapnavau, kad rinkau spanguoles, o jų tokia gausybė ir taip gražiai sunokę, kad nors verk. Nevalgiau, tai gal verkti nereikės, bet jos man kažką pranašauja. Na, o poilsiui į dienoraštį dedu dar vieną „Iš kur šykštumas toks?"

4
Tave skaityti vis kitaip išmokstu,
Todėl ir lyros nededu į šalį
Ir šiandien kaip tada girdžiu;
Esą, susižavėjęs savimi.
Nedorėlis esu.
Tuščiai  eikvoju grožio lobį.

O leisk man persižegnot tavimi.
Tu jau šaly, kuri manęs dar laukia,
Tai paprašyki ją: te užtrenkia duris!
Man tos būties tikrai nereikia.

Kuomet dangun negieda vieversys,
Girdžiu, kaip patvorį apspitę, žvirbliai čirškia
Ir te nedrįsta čia užklyst šaulys.

Man gera atsikvėpt net į mažytį nieką
Ir kaip bažnyčioje, priklaupus prie altoriaus,
Pagarbint gyvastį vien tik todėl, kad ji yra.

Išbrauki iš soneto savo eilutes:
“Tu, kaip šykštuolis, viską  pasiglemžęs,
Patsai save skriaudi, skriaudi kitus.“

Štai plunksna, popierius ir rašalas ant stalo,
Naktis, pilna akimirkų džiugių
Kai nieko kito, o tik judu du,
Gražiai žiūrėdamas jai į akis rašyk -
Gražuole mano,
Pagailėkim Prano,
Nelyg šešėlis vaikščioja ir meldžiasi tavim,
Ne su manim -
Su juo pabūk šitoj naktyj...

Tyli?
Kodėl, o Viljamai Šekspyrai?
Iš kur šykštumas tavo toks, brolau?
Kodėl net mintyse netopteli,
Jog tavo Lyrai
Su manimi gal būtų net geriau?

Diena baigiasi. Nedaug beliko iki vidurnakčio, o po jo jau – lapkričio šeštoji. Graži rudens diena. Tiesiog nuostabi. O iš viso jau pragyventa 26579
    Daug? Patylėsiu. O į ramybės  dienoraštį įnešu trečią kūrinėlį iš ciklo „Sustabdė sonetu“, ("Su Šekspyru“)

3
Sakai, jog meilės priešas?
Kad grobiu turtus jos?

O Viešpatie, atleiski jam,
Net jeigu jis Šekspyras!

Ne kaip atrodai, Viljamai, ne kaip,
Va šitaip į mane parodęs,
Ir nešdamas netikrą žinią,
Kad „savyje vien sau jėgų“ semiu..

Tau vis dar regisi,
Kad Dievas mylinčių nebaudžia,
Kad upės gali vandenis išspraust krantais,
Bet lūpose jau miršta mano paskutiniai žodžiai,
Atodūsiais dejuodami, kad tos,
Kurios gražiausios -
Nebučiuotos lieka.

Todėl kaip vyrui vyras į akis sakau -
Užuolankom nevaikščiokim,
Į tikslą tiesiai šaukim...
Tiek daug mylėjęs, o, deja,
Nėra prie ko širdies priglausti,
Kai žvaigždės jau sukrito Nemune.

Dejuok, širdie, ir paskutiniais žodžiais,
Minėdama gražuoles, liekančias kitiems.
O tu man, Viljamai, truputį  nusibodęs:
“Nenešk,- girdi,- į karstą dovanos retos,
Kurią gavai iš motinos gamtos!„.

Žinau, kaip žydi rožė.
Ir likimus ne kartą jos stebėjau.
Taip pat ir tą, apie kurį sakai:

„Nuo rudenio šalnos nuvyto...
Bet greit kita jos vietoj suliepsnos.“

Negreit, o Viljamai, negreit.
Tik po žiemos.
Bet ir po jos,
Dar nemenkai palaukus.
Ir nežinau, beje,
Ar gera jai toj vietoj augti,
Kur įžūliai pasiautėjo mirtis.

Tačiau geriau, atrodo, žemėje nėra.
Kur koją mink –
Daugsyk kažkas jau mirė čia anksčiau.
Ir nesvarbu, ar šalnoje, ar kaip kitaip,
Ar būdama rože, ar gyvastim kita.

Net nežinau,
Kiek dar užtruksi pas mane, 
O beproti Šekspyrai mielas,
Ir Salomėja Nėris meldės kaip šventam
Manydama, jog tu esi poetų Dievas,
Kai žodyje – dangaus šviesa,
O ir tiesa, kuri
Kaip dukart du kad – keturi.

Tačiau dabar – lig kito karto vėl,
Šventovėje eilučių tavo.
Man miela pamąstyti apie tai,
Kaip visa kur gražiai su mirtimi gyvenam.
Paglostau šalnoje ir aš
Poezijos raides kelias, 
O paramstyti sijomis namai
Tavo vardu vėl atgimimą rašo.

#1 | Aloyzas Surgailis 2 · 03-11-2011 13:24:31 
Gerai su Šekspyru šekspyriškai. Tik dėl kirčiavimo rašyčiau: Ar būdama rože bei Ir Salomėja meldės kaip šventam. Beje, upė - Neris, o mūsų poetės pseudonimas - Nėris. Sėkmės!
#2 | Pranas · 03-11-2011 14:12:18 
Tai jau taip, Nėris. Ačiū.

P.s arba tik sau Čia jau pataisyta. Taigi, į dienoraštį kaip ramybę.

(1)

Užstrigo mano laikas.
Net nežinau,
Kuomet va šitaip – ką daryti?
Šekspyras mesteli sonetą:
- Paskaityk!
Ir išgirstu,
Kaip iš toli toli:
„Iš gero medžio laukiam atžalos... “

Bet, mielas,
Atsibusk ir rodyk į save,
Tą atžalą, pakeldamas  į dieną.
Norėčiau prisiglaust prie jos,
Bet kažkodėl nesurandu.
Sudunda vienas, kitas būgnas,
Kažką užbliauna šaukt triūba -
Nejau tai tavo atžalą?

O juk atsimenu -
Net ir tuomet,
Kai tavo žvakė buvo uždegta,
Dar vis, manei, o Viljamai  - ne tu,
O Dievas miršta.

Įstrigusiam laike perdaug pavojų.
Ir šitokia mintis labai gyva,
Tačiau truputį kiek kitaip galvoju:
Poetas tarsi žemė
Paima, kas sutelpa į sėją
Ir sugrąžina  šimteriop daugiau.

Ar daug iš tų,
Kuriuos žinau,
Su manimi va taip suvokti geba?
------------

#1 | Aloyzas Surgailis 2 • 02-11-2011 15:29:20
Kai kur apgalvok laužymą eilutėmis, kad būtų parankiau skaitytojui. Geros baltosios eilės.

#2 | Pranas • 03-11-2011 06:37:25
Kartais, Aloyzai, ir aš jaučiu, kad galėtų būti geriau. Šiandien ir vėl sapnavau kažkokį apdegusį, remontuojamą teatrą. Gerai dar, kad gali remontas padėti.
Būk drūtas

P.s arba tik sau Aloyzas dar nežino, kad šis eilėraštis jau remontuotas ir čia jį palieku ramybėje.