Sustabdė sonetu

(1)

Užstrigo mano laikas.
Net nežinau,
Kuomet va šitaip – ką daryti?
Šekspyras mesteli sonetą:
- Paskaityk!
Ir išgirstu,
Kaip iš toli toli:
„Iš gero medžio laukiam atžalos... “

Bet, mielas,
Atsibusk ir rodyk į save,
Tą atžalą, pakeldamas  į dieną.
Norėčiau prisiglaust prie jos,
Bet kažkodėl nesurandu.
Sudunda vienas, kitas būgnas,
Kažką užbliauna šaukt triūba -
Nejau tai tavo atžalą?

O juk atsimenu -
Net ir tuomet,
Kai tavo žvakė buvo uždegta,
Dar vis, manei, o Viljamai  - ne tu,
O Dievas miršta.

Įstrigusiam laike perdaug pavojų.
Ir šitokia mintis labai gyva,
Tačiau truputį kiek kitaip galvoju:
Poetas tarsi žemė
Paima, kas sutelpa į sėją
Ir sugrąžina  šimteriop daugiau.

Ar daug iš tų,
Kuriuos žinau,
Su manimi va taip suvokti geba?
------------

#1 | Aloyzas Surgailis 2 • 02-11-2011 15:29:20
Kai kur apgalvok laužymą eilutėmis, kad būtų parankiau skaitytojui. Geros baltosios eilės.

#2 | Pranas • 03-11-2011 06:37:25
Kartais, Aloyzai, ir aš jaučiu, kad galėtų būti geriau. Šiandien ir vėl sapnavau kažkokį apdegusį, remontuojamą teatrą. Gerai dar, kad gali remontas padėti.
Būk drūtas

P.s arba tik sau Aloyzas dar nežino, kad šis eilėraštis jau remontuotas ir čia jį palieku ramybėje.