Sustabdė sonetu (3)

Diena baigiasi. Nedaug beliko iki vidurnakčio, o po jo jau – lapkričio šeštoji. Graži rudens diena. Tiesiog nuostabi. O iš viso jau pragyventa 26579
    Daug? Patylėsiu. O į ramybės  dienoraštį įnešu trečią kūrinėlį iš ciklo „Sustabdė sonetu“, ("Su Šekspyru“)

3
Sakai, jog meilės priešas?
Kad grobiu turtus jos?

O Viešpatie, atleiski jam,
Net jeigu jis Šekspyras!

Ne kaip atrodai, Viljamai, ne kaip,
Va šitaip į mane parodęs,
Ir nešdamas netikrą žinią,
Kad „savyje vien sau jėgų“ semiu..

Tau vis dar regisi,
Kad Dievas mylinčių nebaudžia,
Kad upės gali vandenis išspraust krantais,
Bet lūpose jau miršta mano paskutiniai žodžiai,
Atodūsiais dejuodami, kad tos,
Kurios gražiausios -
Nebučiuotos lieka.

Todėl kaip vyrui vyras į akis sakau -
Užuolankom nevaikščiokim,
Į tikslą tiesiai šaukim...
Tiek daug mylėjęs, o, deja,
Nėra prie ko širdies priglausti,
Kai žvaigždės jau sukrito Nemune.

Dejuok, širdie, ir paskutiniais žodžiais,
Minėdama gražuoles, liekančias kitiems.
O tu man, Viljamai, truputį  nusibodęs:
“Nenešk,- girdi,- į karstą dovanos retos,
Kurią gavai iš motinos gamtos!„.