Sustabdė sonetu (2)

Žinau, kaip žydi rožė.
Ir likimus ne kartą jos stebėjau.
Taip pat ir tą, apie kurį sakai:

„Nuo rudenio šalnos nuvyto...
Bet greit kita jos vietoj suliepsnos.“

Negreit, o Viljamai, negreit.
Tik po žiemos.
Bet ir po jos,
Dar nemenkai palaukus.
Ir nežinau, beje,
Ar gera jai toj vietoj augti,
Kur įžūliai pasiautėjo mirtis.

Tačiau geriau, atrodo, žemėje nėra.
Kur koją mink –
Daugsyk kažkas jau mirė čia anksčiau.
Ir nesvarbu, ar šalnoje, ar kaip kitaip,
Ar būdama rože, ar gyvastim kita.

Net nežinau,
Kiek dar užtruksi pas mane, 
O beproti Šekspyrai mielas,
Ir Salomėja Nėris meldės kaip šventam
Manydama, jog tu esi poetų Dievas,
Kai žodyje – dangaus šviesa,
O ir tiesa, kuri
Kaip dukart du kad – keturi.

Tačiau dabar – lig kito karto vėl,
Šventovėje eilučių tavo.
Man miela pamąstyti apie tai,
Kaip visa kur gražiai su mirtimi gyvenam.
Paglostau šalnoje ir aš
Poezijos raides kelias, 
O paramstyti sijomis namai
Tavo vardu vėl atgimimą rašo.

#1 | Aloyzas Surgailis 2 · 03-11-2011 13:24:31 
Gerai su Šekspyru šekspyriškai. Tik dėl kirčiavimo rašyčiau: Ar būdama rože bei Ir Salomėja meldės kaip šventam. Beje, upė - Neris, o mūsų poetės pseudonimas - Nėris. Sėkmės!
#2 | Pranas · 03-11-2011 14:12:18 
Tai jau taip, Nėris. Ačiū.

P.s arba tik sau Čia jau pataisyta. Taigi, į dienoraštį kaip ramybę.