Edita,

dauguma čia įsitikinusių, kad esame labai dideli poetai, kaip kad ir šis, kuolą parašęs. Betgi tai bailys, tai erkių giminei atstovaujantis ypata. Tokie poetais niekuomet nebūna. Tikri poetai, arba bent galintys jais būti, žūsta dvikovose, kaip Puškinas, kovodamas už savo garbę. Yra čia ir tokių, mano akims, pavyzdžiui, GLP. Bet pažiūrėk, kiek čia bijančių net savo slapyvardžių. Bet drąsa dar nepadaro rašančio poetu. Ji nepadarys tokiu ir manęs ir absoliučios daugumos, kurie rašome. Tokių pulkas, na "o vienas kitas" galbūt... Vis dėlto poetu reikia gimti. Poezija ne profesijos dalykas ir vis dar nemanau, kad jos galima išmokti.
Taigi, Edita, tos dvi paskutinės eilutes lyg ir viso eilėraščio  minčių santrauka.
  *****

Sūri šunelio ašara.
Gal net sūresnė nei žmogaus.
Nors dar ne senas -
Tik dešimtis, kai vaikščioju su juo.
Ir vis dėlto įkeltas būt poezijon nenori -
Suskalija, kai jam kalbu:
- O nuostabus, ištikimasis broli,
Padėk man būti poetu,
Ir bent truputį paaukok ištikimybės,
Kad nenuklysčiau velnias žino kur...

- Au! Au! - mano Kandžiukas loja, -
Toliau negu prieš veidrodį
Tavo draugai – poetai nenuklysta.
Neerzinki savęs praėjusia jaunyste 
Tegu!
------
O vienas kitas-
Ne į pulką čia.