******

Kai paimu kažką ant savo rankų
Iš sunkiai prakaitu suvirintų daiktų,
Pats Dievas pakelia akis į dangų
Ir išgirstu:
- Sakiau, kad aš į Žmogų panašus.
Argi galėčiau šį pasaulį taip sutverti
Jeigu ne tu?
Ir man, Žmogau, ne gėda nusilenkti
Ir patikėt, kad liksime panašūs visada.
Nereikia veidrodžio...
Man jo tikrai nereikia.
Tai kas, kad vienas ir dievų kitų nėra,
Kai atvaizdas įspraustas Žmoguje
Užtenka vieno, kad galėčiau būt visur...