Nelaukta, netikėta,
tačiau šiandieną – op!
aš Želigovskio vėliavą keliu,
nei karto jos nematęs,
net negirdėjęs, kad tokia yra.
Ir vis dėlto kuomet poezija,
dar vis didžiulė mano sielai prabanga,
neliūdna, kad velkuosi
iš paskos toli

– Tėvuli, laba, –
ištariu į tuščią dangų, –
ir regisi matau
kuomet iš nieko
žiupsneliais kurias pilnatis.
Apie Visatą nekalbu
nors ji dar vis kelionėj į save,
nors ji dar vis – atrodytų –
sumaniusi ir Dievą savimi
bent jau kaip veidrodžiu aprėpti.

Ne paslaptis, beje,
jog įniršis įspėt numanomus dievus
mane dar vis kaip mažą vaiką
krūtimis motulės peni –
kažin kiek daug dar būsimo
susitalpins begalėje erdvėj
ir kažin ar neprabangu
įteisinti savoj mirty į nieką?