Pradedu manyti, kad

save  skaityti nepaprastai sunku ir pagalvoju, kad šitas darbas netgi nepradėtas, nors jau viešai sakęs, girdi, SKAITAU SAVE. Ir iš tikrųjų taip tikėta. Štai ir aplankalas įvardintas tokiu, tarkim, sumanytos knygos pavadinimu, bet tai tik paskaitinėjimai. Tik. Lest  iš vienur, lest iš  kitur, iš kitų vietų lest, lest, lest, o kad taip, kaip abėcėlėje nuo A iki Ž, taip nepavyksta. Vidinis jau suspėjo leptelėti:
  – Melagis esi, Pranuci. Bet ar naujiena? Kiek beatsimenu taip. Taigi nuo lopšio.
– Dzingul dzingul ačiū už gėles, - atsiliepiau eilute iš dainos posmo, bet nepiktai, mintyse pripažindamas, kad jis teisus. Šį kartą  Vidinio nebuvo, tačiau ne taip, kad visiškai. Kuomet vaikšto kaip dvasia, vaikšto po atmintį, paperši, paskaudina krūtinėje, kur nuo jo bepasidėsi? O po pusiaudienio laiką Palėpės departamente  trepsi keli laikrodžiai, bet laikas dėl to nesidaro greitesnis, nors jie  atvežti iš Kinijos. Įsiklausiau į juos, bet neiškart suvokiau, kad jie šitaip. Atrodė, kad taip kažko kuičiasi Vidinis.
  „Eik, Vidini,- paraginau mintyse. –Eik. O tavo kepurė, kaip mano tėvo. Labai panaši. Dėk ją ant galvos ir eik. Tik anos, jau nėra, kaip ir jo paties“.
    O laikrodžiai trepsėjo: nė –ra? nė-ra?..
  Eik, Vidini, eik. Jis ten. Tuomet gruodis, bet be sniego. Kaip  dabar sušalęs  gegužės vidurys  – gegutei pakukuoti. Ir tėvas laukė  gimtadienio. Nedaug beliko iki jo. Kelių dienų, o jau tuomet... 
–  Tuomet jau devyniasdešimt ketveri. Taip, tuomet  jau  tiek Bet ar tiek yra daug? Beje, o tau?
  – Man?
  Mintys plaukiojo, klajojo, kamuoliavosi, pasiekdamos Kiniją ir tolimesnius kraštus. Greitas žmogus, kai užmiršęs fizinį save, persimeta į dvasinę būtį. Persimeti į išgrynintą dvasioje AŠ. Ir nėra  prasmės aiškintis, kuris pas kurį svečiuose: aš pas Vidinį, ar jis pas  mane. O gal  abu – ir  Vidinis, ir aš - pas tėvą?  Nepaisant, kad dabar  jis  Gardine.
Ak, rupūžke, šit lestelėjęs vėl atverčiu kitą puslapį, kur
irgi juodai ant balto mano ranka parašyta;

Ramu. Tylu.
Todėl manau,
Kad galim pakalbėti -
Aš neužaugau Lenkijai, tačiau
Mano varde ir
Lietuvos juk negirdėti.

Man sako -
Kur gimiau,
Ten Lietuvos nebuvo.
Tiktai vietovardžiai tyri
Kaip dzūkų kopų smėlis -
Darželiai,
Margionys,
Kabeliai...

O Šklėriai
Kryžius kėlė kuo aukščiau,
Kad pamatytų Musteika,
Ir Marcinkonys,
Ir net visi raistai Čepkelių.

Dzievuliau mano,
Varge mano,
Nuo čia lig Gardino
Kaip lig kalėjimo netoli.
Tai ten ir mano gimtą dieną
Sutiko tėvas - kalinys.

  – Ar vėl sapnuoji? Vėl karietą?- išgirstu žmoną. Ji žemiau, po  Palėpės departamento grindimis, tačiau susikalbame. Geriausias  girdimumas kai ji, užlošusi į viršų veidą kalba žiūrėdama į lubas, o  aš – žiūrėdamas žemyn, į grindis. Atrodytų,  tas pats  daiktas,  ta pati pertvara, ir vis dėlto iš vienokio matymo tai vadinama grindimis, iš  kito – lubomis.
  – Tai kad ne, žiburėli. Skaitau save.