Skaudus it primuštas

bundu iš sapno, suspėdamas suprasti pirmuosius praradimus, nes teiraujuosi:
  – O karieta kur?
  Pramerktos akys jau nemato, tačiau ausys dar girdi jos  nutolstančią dainą.
  – Vidini, o tu? Storuli, ėgi, kur tu? 
  Vidinio nebuvo.
  Paėmiau seniai rankose laikytą „Eilėraščio sėją“, verčiu lapus, ieškodamas karietos dainos, bet ir jos nesurandu. Ir nemoku suvokti - kodėl? Tokia puiki, o... Tik, žinoma, ją reikia mokėti padainuoti. Kaip ką tik su storuliu dainavom ar dar geriau, ir, žinoma, sutariant su choru. Tačiau yra kaip yra ir dainos teksto „Eilėraščio sėjos“ knygelėje nėra. Kodėl?
  Dar kartą perverčiu knygelės lapus. 
  Tarkim, kad bet kur ir bet kokia proga jos dainuoti nereikėtų. Kita  vertus, kas tas sinjoras, kuris imtųsi atsakomybės diktuoti nuorodas žmogaus dvasiai,- aikteli galvoje, – ir savijauta tokia, kad vėl lyg į sapną pasineriu, tačiau šį kartą atmerktomis akimis ir  einu, kur  man labiausiai reikia. Jau metai, kai nebuvau atėjęs prie tėvų kapų, bet dabar einu toliau, einu į XX amžiaus  paskutiniųjų metu paskutines dienas.
  – Vidini, neatsilik,– timpteliu save už skverno,–- reikės  dainuoti.
  – Visaip žmonės kraustosi iš proto. O kadangi irgi esame žmonės, turime tokią teisę,- atsiliepia.
Kaip niekuomet lengvai įėjau į Šklėrių kapines ir vėl mačiau, kaip po tėvo karstu, pastato prie iškasto kapo, pakištomis apystorės virvės. Jaunesni sodžiaus vyrai, nesunkiai kilsteli nelengvą tėtės karstą, užneša jį aukščiau pražiotos duobės ir neskubėdami nuleido gilyn į smėlio kalnelį. Negili duobė, neaukštas kalnelis, o smėlis be žvirgždo, be akmenėlių, kažkada vėjų supūstas, matyt, kopai auginti. Nuleistą karstą kunigas pakrapino bažnyčios vandeniu, užmetė ant jo saują samėlio. Tiek ir tereikėjo, kad duobkasių iškastas smėlis kaip vanduo lengvai pradėjo srūti atgal. Kartu nukrisdavo ir vienas kitas atneštas žolynas ar gėlės žiedas. Ir tai nieko nestebino, tačiau ir duobkasiai, ir atsisveikinti atėję žmonės pritilo pamatę, kai netikėtai į duobę krenta tėtės kepurė. Kaimiečiams ji gerai buvo pažįstama, atrodžiusi, kaip amžina, nes turbūt ant niekino kito galvos jokia kepurė taip ilgai neišsilaikė kaip ši ant tėvo galvos. Ji ant  jo net ir tuomet, kai užsikėlęs ant kaklo, jodindavo savo anūkę Dainą. Tai ji prisiminusi atnešė dzieduliui kepurę. Turbūt nešaukė, bet vis tiek girdėjau:
  – Dzieduli, kepurę užmiršai.
Susiėmiau už Vidinio puspalčio skverno it pabijojęs, kad
nenuslysčiau į duobę kartu su atgal sugrįžtančiu smėliu:
  - Mums dar reikia pagiedot, Vidini...

Tai va, kokia puiki tiesa,
Labai tikiu, kad greitai grįšiu –
Palaimintas dangaus dalia,
Kad palikau jam savo kryžių.

  – Priedainio nereikia,– lengvai stuktelėjo į pašonę Vidinis. Tačiau žinojau, kad jo nebus, nes ir choro nebuvo. O dabar pastebiu ir  kitą dalyką, būtent, kad savijautoje vis dažniau pabūnu ten, kur kažkada buvau realybėje. Toks psichologinis reiškinys, kaip atvažiavęs traukinys, kuris nepaklausęs veža ten, kur, matyt, labiausiai reikia pabūti. Tokių dalykų net sapnuoti nereikia.
– Taip, Pranuci, mums dar reikės padirbėti. Suprantu, beje, kad giedoti prisieis dažniau negu dainuoti. Ir tas „dzingul dzingul – kojomis į priekį“  gerklėje vis  aukštesnę natą kelia. Ar kad toliau  girdėtųsi?
  – Nebūtinai, kad toliau, kai bobausiai ir  briedžiukai ausyse  pradeda augti.