Atšalus Naujininkuose radiatoriams

jau kitą dieną persikrausčiau į Balsius ir, užkūręs  krosnį (pečiuką), kūrenu lig šiol. Manęs jos šiluma beveik  nešildo, nes atliekantį nuo sodo darbų laiką praleidžiu vėjų perpučiamame Palėpės arba kitaip – Pastriekės departamente. Tai, kas parašyta  gyvenant sode, parašyta būtent čia. Ot, ir dabar sėdžiu, priglaudęs stalą prie pietinio lango, bet iš tikrųjų manęs čia nėra. Užsiėmęs  gyvenimu, kurį, regis, net menkai  nutuokdamas, renčiau, kūriau, ieškojau jo tokio ir ištrūkti iš  jo jau nesiseka. O ar norisi, irgi savęs neklausiu. albūt ir laiko tokiems dalykams pritrūksta. Ir  vis dėlto šioje palėpėje, o ypatingai, kai sėdžiu prie, stalo, manęs  dažniausia  nebūna. Nematau. Neregiu. Pastriekės departamento taip pat,  nepilnų penkių arų valdos, vadinamu sodu – irgi ne. O kur tuomet būnu aš, vėlgi ne taip lengva pasakyti. Gal prisimenate, kaip aname rašinyje ūktelėjau: 
  – Ėgi, aūūūūū! Ar girdite mane?
  Tai laukinio šauksmas. Šauksmas į  erdvę.  Tai  šauksmas žmogaus, kuris kad ir stengiasi, o vis tiek neprasimuša išeiti iš savęs. Tai šauksmas žmogau, kuriame visi toliai, atstumai susispietę jame. Ir vaikšto jis po šį įmantrų, sudėtingą, atrodytų bekraštį  pasaulį, neišeidamas iš savęs.
  Dar iš tolį pamačiau, kaip driežo inkliuzas plukdo gintarą į Nidą. tikėdamas sustabdyti vėjų ir laiko pustomas jų kopas. Savijauta tokia lyg laukiau šio reginio, lyg žinau, kad prasidėjęs pušimi ir jos sakais, jis, išnokęs ir tikras, būtinai  pasirodys mano akims. Tuomet ir manyje savo būtimi aiktelės ne tik dešimtmečiai ar  net šimtmečiais, o  ir visas laikas nuo atsitiktinumo, kuomet driežas pakliuvo į pušies smalos nelaisvę.
  Stoviu, žiūru, matau, mąstau. Ne tik apie  pušį, jos  sakus. Mąstau apie daug  ką. Net ir apie laiką. Savo ir ne savo 
  – Tuščias reikalas apie  jį mąstyti, jeigu jis toks  greitas, - išgirstu gaidelę savyje, tačiau šį kartą ja nepatikiu.
  – Ak, kaip tai  nuvalkiota, – atsiliepiu panosėje, – Greitas,  greitas,  greitas... O kur galva pamano, jį visur randi. Ir  karste be jo nepasieinama. Tačiau tik  dabar, regisi, suprantu, kad laikas supresuotas maišinyje su smala gintaru virsta.

... prasideda ir vėl kažkas. Bet kas?
Svarbiausia nemeluoti  savyje,
Bet  kaip, jei nežinai tiesos,? –
 
  skambtelėjo paskutinėmis eilutėmis eilėraštis „77 (ne taip, kaip  būdavo)“ , o galvoje it šviečiasi. It šviesiau. Jau neatrodo, kad tokia muzika galėtų pasibaigti poezijos kūriniai. Protingiau patikėti, kad palikęs Palėpės  departamentą, išėjau savyje dar toliau, išėjau į Tadą ir esu pušies smalos ir driežo neįtikėtino projekto liudininkas, būtent – sumeistrauti save ateičiai.
  – Ei, mielas Pranai, dažniau džiugink savo rašiniais, - išgirstu Audrių Matonį.
  – Norėčiau, Audriau,  bet kaip tai padaryti. Kaip? Jau net mano paties anksčiau parašyti eilėraščiai nepasiduoda korektūrai, bet... . Žiūriu į gintarą,  driežo plukdoma į Nidą ir stengiuosi, kad  būtų apsieita be melo.

Iš kokių amžių ateini?
Inkliuzo drieže, prie širdies priglusk.
Jos negiriu. Ir ji pavargusi,
ir ji tingi net poterį kalbėti.
Jau išsipustė, išsitaškė,
bet vis dar pajuokauja į save,
girdi, beesanti nelyg riestainyje skylė –
kremti ją be dantų,
ir, Dieve, kaip gražu,
kad sugebi juos buvus atsiminti.

Inkliuze driežo, pasakos išsekę,
baugu taip tarti girdint kaip širdis pavargus plaka,
bet stengiasi ant kojų išlaikyti be lazdos,
su šypsena ir akyse, ir lūpose...

Sakyk, iš kokių amžių ateini?
Kokia lemtis į smalą, į nelaisvę metė?

Ir aš dar vis šliaužiu per savo dalią
ir nuostabu tikėt
kokia graži, inkliuze,
laukia ateitis.
Tegu ne gintarinė, kaip tava,
bet vis dėlto, bet vis dėlto
ir mano lemtyje pušelė.